Iš pradžių vienas jų prisipažino esąs karinės žvalgybos karininkas, nurodė savo dalinio numerį, o vėliau abu ėmė neigti priklausomybę Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Motinėlė Rusija jų tuoj pat atsižadėjo, pareikšdama, jog jie tik ką išėję į atsargą ir išvykę į Ukrainą kaip civiliai savo nuožiūra.
Federaliniai kanalai parodė, kaip prie trapo juos pasitinka žmonos. Daugiau nieko, išskyrus kelis atrinktus žurnalistus. Nei tarnybos draugų, nei vadų. Reportažas turėjo atskleisti didį Vladimiro Putino žmogiškumą, kurio dėka vyrai grįžo namo ir vėl susijungė jaunos šeimos.
Vardan jų, saviškių, jis net sutiko atiduoti Kijevui dviejų Rusijos žurnalistų žudikę Nadiją Savčenko. Taip ją ištisus dvejus metus visuomenei pateikinėjo prokremliška žiniasklaida, nors ekspertai įrodė žurnalistus žuvus praėjus valandai po N. Savčenko pagrobimo.
Kontrastas
N. Savčenko iš Rostovo paėmė Ukrainos prezidento lėktuvas, ir pirmu reikalu Petro Porošenka jai įteikė Ukrainos didvyrio apdovanojimą. Žadėjęs ją išlaisvinti, prezidentas vis tik pasiekė šį tikslą ir parskraidino ją namo.
Jos tonas buvo pakylėtas, kaip žmogaus, jaučiančio savo misiją, sakiniai veržlūs, mintys aiškios. Turbūt taip kadaise kalbėjo Žana d‘Ark, pakeldama pergalei viltį praradusią prancūzų kariuomenę.
Jau nusvilo prie N. Savčenko oro uoste bandžiusi prisigretinti Julija Timošenko su gėlių puokšte, kurios Nadija nepriėmė, nors būtent „Batkivščinos“ partijos pirmuoju numeriu ji pateko į Radą. Ten ji įrašyta Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nare ir ten mato tolesnę savo veiklą. Tarptautinį lygį jai atveria buvimas Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje.
Du į ją iškeistieji rusai niekur neįrašyti. Jie tiesiog nurašyti į nuostolius, kaip Rusijoje įprasta elgtis su savo kareiviais.
Žmogaus galia
Nadija įrodė pasauliui, kad net vienas žmogus, jei jis tiki teisingumu, kuris aukščiau žemiškųjų aplinkybių, gali įveikti įtakingiausiu pasaulio lyderiu tituluojamą žmogų. Kad nepasiduodamas jis gali uždegti kitus savo tikėjimu.
Žmogaus dvasia yra stipresnė už milijonus pinigų ir už ginkluotas divizijas. Mums nuolat kas nors turi tai priminti. Lietuva buvo ta, kuri priminė šią tiesą pasauliui, kai byrėjo Sovietų Sąjunga.
Tikėjimą žmogaus stiprybe palaikė Michailas Chodorkovskis, nepalaužtas net per 10 metų laisvės atėmimo. Dabar mumyse glūdinčią galią priminė Nadija. Ačiū jai ir kitiems, kurie per amžius nusidriekia istorijoje kaip tikėjimo žmogumi žvakelės. Jos yra neblėstantis įrodymas, kad esame dieviškumo palytėti tvariniai, pajėgūs išspindėti pasaulį iš savęs.
Kuo tai virs Ukrainos politiniam gyvenimui – sunku pasakyti. Beveik pamirštų „Pussy Riot“ pavyzdys rodo, kad reikšmingumas gali pasibaigti sulig išlaisvinimu. Kita galimybė – ant populiarumo bangos sutelkti šalininkus ir nukreipti juos prieš korumpuotų veikėjų voratinklį. Nesiliaujantis turtėti fabrikantas P. Porošenka, kurio saldainiai gaminami ir Rusijoje, aiškiai pralaimėtų švarią idėją nešančiai Nadijai.
Ir vėl man prisimena Žana d‘Ark. Kada ji padarė tai, ko prancūzų elitas nesugebėjo padaryti ir išgelbėjo šalį nuo priešų, elitas ją pasiuntė ant laužo. O paskui ėmė garbinti ir paskelbė šventąja.
Paleidimo aplinkybės
Sutinku su prof. Vytautu Landsbergiu ir Gediminu Kirkilu, kad pagrindinė priežastis, kodėl ją paleido, buvo per didelė kaina už jos nelaisvę. Tos priežasties tęsinys – noras kažką gauti mainais. Tikrai kalba eina ne apie tuos du atsižadėtus kariškius.
Naktį iš pirmadienio į antradienį įvyko Normandijos ketverto pokalbis tarp Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų. Skelbiama, jog buvo kalbama apie padėtį rytų Ukrainoje, paliaubų laikymąsi ir t.t. Rusų politologas Stanislavas Belkovskis atkreipė dėmesį, jog toks keistas paros metas galėjo būti pasirinktas tik dėl to, jog dalyvautų ir JAV. Kas buvo sutarta – jokios informacijos nėra.
Iškart po Nadijos paleidimo ES prezidentas Donaldas Tuskas pareiškė, jog po sveikintino žingsnio laukiama kitų Minsko susitarimų įgyvendinimo. Jam paantrino JAV valstybės sekretorius Džonas Kerry. Nuo jų realizavimo priklauso sankcijos Rusijai, kurias ES persvarstys liepos mėnesį.
Pinigų stokojanti Rusijos valdžia jau kuris laikas džiūgavo radusi būdą skolintis apeidama sankcijas. Antradienį Rusijos finansų ministerija ėmėsi platinti 10 metų euro obligacijas už 4,75 proc. palūkanų. Pirma partija turėjo būti 3 mlrd. JAV dolerių, tačiau išplatinta tik už 1,75 mlrd.
Laikraštis „Vedomosti“ pranešė, jog pirko daugiausia rusų kapitalas. Platintojas paneigė, tvirtindamas, jog 70 proc. išpirko užsienio investuotojai, kurių jis negalįs atskleisti, ir daugiausia jų buvo iš Didžiosios Britanijos.
Tuoj pat reagavo britų „Financial Times“, patvirtindamas iš savo šaltinių, jog Rusijos euro obligacijoms pirkti naudotas rusų kapitalas, išplautas per ofšorus, ir konstatavo, jog Rusijai nepavyko sudominti stambių investuotojų, kurie nerizikuoja dėl Rusijai taikomų sankcijų.
Be to, šią savaitę vyksta G-7 susitikimas, iš kur Rusija išmesta už agresiją Ukrainoje. Nors V. Putinas nuduoda, kad jam nė motais, galingųjų nuomonės švelninimas jam labai svarbu.
Laisvės ir skaidrumo ritmu
Taigi, iš vienos pusės, N. Savčenko yra nepriklausoma asmenybė, deganti meile Tėvynei ir pasiruošus už ją atiduoti gyvybę, o iš kitos pusės, jos įvaizdį politikai naudoja savo galių žaidimuose, versdami ją mainų objektu. Dabar jai teks laviruoti politikoje, kad pati galėtų naudoti savo turimą galią, nors tikrai rasis įvairaus plauko prisiplakėlių, siekiančių savo tikslų.
Iš šykščių detalių man atrodo, kad ji turi gebėjimą įžvelgti esmę pro bet kokias dekoracijas. Ši savybė gali padėti jai atsilaikyti ir iškilti į šalies lyderius, nes jos širdis plaka taip, kaip geriausios Ukrainos piliečių dalies – laisvės ir skaidrumo ritmu.