Tada dirbi padavėja, nes išgyventi tai reikia, ir tikiesi, kad situacija pagerės, kad rasi tinkamesnį sau darbą ir taip „tikiesi“ kelis metus... Nuo ko tada pradėti savarankišką gyvenimą savo taip mylimoje Tėvynėje? Kaip susitaupyti nuosavam būstui iš 300 eurų, kai iš jų vos išgyventi pavyksta? Paskola visam gyvenimui? Nuomotis visą gyvenimą? Ačiū, ne.
Gerai, turi darbą už mūsų nepakartojamo dydžio minimumą. Kaip iš 300 eurų išsinuomoti butą, susimokėti mokesčius, nusipirkti maisto, drabužių? Aš jau nekalbu apie pramogas, o jei turi dar ir nuosavą automobilį? Miela mūsų valdžia, pasakykit, kaip? Aš jau net neminiu čia kainų, nes visi puikiai jas žino. Kalbu apie vieno asmens padėtį, o jei aš būčiau vieniša mama su dviem vaikais? Nupirkti jiems vienas kelnes dvejiems metams ir laukti, kol vyresnėlis išaugs jas ir atiduos jaunesniam?
Jeigu mes esam ambicingi, jauni žmonės, norintys kažko geresnio savo gyvenime, kokias galimybes jūs mums suteikiat? Taip taip, sakysit, reikia baigti perspektyvias studijas ir rasti gerai apmokamą darbą, tada ir atlyginimas geresnis, ir išgyventi įmanoma. Ar jūs apsidairot savo pačių šalyje, ar matot, kiek yra jaunų žmonių, kuriems tėvai nenupirko namo ar buto, kurie neturi galimybių apmokėti jų studijas, kurių neįdarbino į savo įmonę ar „per pažįstamus“, kurių diplomai dulka spintose, nes darbo vietų tiesiog nėra, arba darbuotojai reikalingi „su patirtimi“. Žinot, kur dabar tie jauni žmonės? Dirba svetimai šaliai, dirba svetimai valdžiai ir su nuostaba stebi po euro „nepadidėjusias“ kainas Lietuvoje. Vadinkit emigrantais, savo šalies išdavikais, vargstančiais fabrikuose, bet jie „vargsta“ už 3-4 kartus didesnį atlyginimą.
Jungtinėje Karalystėje gyvenu dar tik kelis mėnesius ir kiekvieną dieną mane sugeba nustebinti kainų ir darbo užmokesčio skirtumas. Būtent dabar, kai feisbuką ir visą Lietuvą krečia „trešnių skandalas“ ir norėjau išsakyti savo nuomonę. Jungtinės Karalystės parduotuvėje už 20 svarų (apie 25,26 eurus) gali prisipirkti maisto kelioms dienoms ir tikrai nesukdama galvos, kad gal kažko atsisakyti ar palaukti akcijos. Lietuvoje už 20 eurų apsipirkt gali vieniems pietums. Pietūs kavinėje su gėrimais, desertais, pagrindiniu patiekalu ir užkandžiu kainuoja 20 svarų (rasčiau ir pigiau), (apie 25,26 eurus), Lietuvoje pagrindinis patiekalas ir gėrimas taip pat tiek atsieina, atlyginimų skirtumo nebeminėsiu.
Moteriška rankinė firminėje parduotuvėje 25 svarai (apie 32 eurus), Kauno bazėje – 40 eurų. Dvi pintos pieno – 1 svaras (apie 1,28 euro), pieno litras Lietuvoje – 0,81 euro. Higienos priemonės, rūbai, vaistai, namų apyvokos reikmenys, buitinė technika netgi automobiliai ar išmanieji telefonai čia kainuoja tiek pat arba netgi pigiau nei Lietuvoje, bet darbo užmokestis kelis kartus didesnis! Jungtinėje Karalystėje gyveni savarankiškai, moki nuomą, moki už maistą, leidi sau viską ir dar susitaupai, Lietuvoje tiesiog bandai išgyventi.
Savo nuostabai matau daug pensijinio amžiaus žmonių mieste, restoranuose, parduotuvėse su pilnais prekių vežimėliais ir galvoju, kodėl tas vaizdas man toks neįprastas? Viskas paprasta – Lietuvoje tą retai pamatysi, o ir klausti kodėl nereikia. Už tokią pensiją jie kažin, ar vaistus tinkamus sau gali leisti, arba juos kasdien kankina dilema – pavalgyti ar nusipirkti vaistų? O gal nepirkti šį mėnesį vaistų, nes už šildymą sąskaita atėjo? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Piktieji komentatoriai, kurie sako, kad ir Lietuvoje gyventi galima, kad emigrantai Londone gyvena aštuoniese vienam name susispaudę ir dirba fabrike sukąstais dantimis, kad reikia galvą ant pečių turėti ir t.t., nežinau, kiek jūs uždirbat Lietuvoj ir kaip, bet sveikinu, jūs patekot į tą mažą dalį tų, kuriems ten tikrai sekasi. Taip, turint galvą ant pečių ir jei tau pasiseka, Lietuvoje įmanoma išgyventi, bet ne visi turi galimybes pradėti savo verslą ar tinkamu metu atsirasti tinkamoje darbo vietoje, tikrai ne visiems pavyksta. Aš tikrai labai džiaugiuosi už tuos, kurie yra namie, su šeimomis, savo gimtinėje, ir gali sau leisti neskaičiuoti centų.
Nepalaikau emigravimo iš Lietuvos, nesakau, kad visiems reikia bėgti iš ten, pati noriu sugrįžti namo, į savo gimtinę, bet noriu, kad mes gyventume geriau, kad emigracija sumažėtų, kad žmonės pradėtų grįžti, o ne išvažiuotų. Kodėl mes negalime gyventi kaip likusi Europa? Kada pradės kilti darbo užmokestis, o ne kainos? Atsibuskit: juk žmonės myli šalį, kuri myli juos. Norit susigrąžinti savo žmones – darykit kažką, nes išsipildys baisiausios prognozės ir Lietuvos po kelių dešimtmečių neliks.
Beje, linkiu, kad Lietuvos išrinktieji pagyventų už 300 eurų per mėnesį su trimis vaikais, trijų kambarių bute, taip, kaip gyvena didelė dalis tautiečių. Kiek ištvertumėte, mielieji? Tris dienas? Juk iš kaimyno nepavogsi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt jūs užsienyje turėjote visai kitokios patirties? O gal girdėti pasakojimai apie puikų gyvenimą emigracijoje slepia bėdas, apie kurias nenorima kalbėti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.