Sukaktuvininkas – žemaitis, gimė ir augo Plungės rajone, tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute baigė mokslus, dirbo ir eiliniu mokytoju, ir vidurinės mokyklos vadovu, ir keletą metų buvo Kruonio HAE statybos valdybos kadrų skyriaus viršininku. Kaip sakoma, šis veiklus, išradingas ir principingas žmogus negimė su miškininko marškinėliais...
- Gerb. Kazimierai, nekartą esate sugretinęs visuomenės ir miško gyvenimo paraleles, pabrėžęs, kad ir medis, ir žmogus turi savas šaknis. O kokioje aplinkoje išaugote Jūs? Jaunystėje gal nė negalvojote apie miškininko kelią ir kas lėmė, kad juo tapote?
Gyvenimiškoji patirtis leido tėvams tikėti tuo, kas vėliau ir įvyko. Mano pasirinkimą tapti miškininku lėmė aplinkybės, kurios susiklostė tam tikroje vietoje tam tikru laikmečiu. Iki devinto dešimtmečio dirbau įvairiuose darbuose už atlyginimą, kuris manęs niekada netenkino ir aš pasąmonėje suvokiau, kad reikia „verstis per galvą“, kaip žemaičiai sako, ir tapti savarankišku tiek užsiėmimo prasme, tiek pabandyti pačiam save įvertinti pinigine išraiška. Nusipirkau seną motorinį pjūklą ir išėjau uždarbiauti į mišką – kirsti džiūstančių eglynų. Įsitikinau, kad be pajamų, kurias gauni už konkretų atliktą darbą, darbas miške ir įdomus, ir prasmingas. Tuo pačiu metu prasidėjo restitucijos procesas, pamačiau, kad atsirado daug žmonių, kurie turėjo teisę į nuosavybę, bet nenorėjo tapti savininkais.
Supratau, kad aš noriu prisiimti tą naštą juo būti. Vėliau, išmokus valdyti tą procesą, liko tobulinti dalyvavimo jame modelį, didinti nuosavo miško plotus, semtis žinių apie miškų tvarkymą ir miškų ekonomiką. Kiekvieną dieną dalyvaujant toje veikloje, žinios ateina pačios – svarbu buvo jas susisteminti, pasidaryti savo išvadas, kurios neretai skyrėsi nuo visuotinai priimtų miškininkystės ir ekonomikos dėsnių.
- Šiandien esate vienas stambiausių miško savininkų Lietuvoje. Kokie Jūsų valdų plotai šiuo metu? Ir kodėl pasirinkote būtent Elektrėnų regioną, nes juk esate ne šio krašto žmogus?
- Šiuo metu nuosavybės teise valdau apie 1200 ha miško, dalis ploto priklauso K. Šiaulio individualiai įmonei. Beveik visi miškai yra Trakų rajone bei Elektrėnų savivaldybėje. Taip susiklostė, kad dirbdamas Semeliškių vidurinės mokyklos direktoriumi pradėjau statyti namą Trakų rajono Daugirdiškių kaime ir įsitikinau, kad mano likęs gyvenimas suksis apie Trakus. Ilgainiui susipažįstant su miškais, jo apylinkėmis, gamta, supratau, kad tame krašte man yra kažkas artima ir pažįstama. Mano pavardė – Šiaulys (kažkada buvo Šaulys) yra kildinama iš Vytauto Didžiojo laikų, kai kunigaikščio sargybiniai buvo žemaičiai, ir visi, buvę šioje tarnyboje, gavo Šaulio pavardę. Atsirado jausmas, kad mano protėviai kažkelintoje kartoje su Vytautu Didžiuoju yra buvę ar gyvenę Trakų apylinkėse. Galbūt tai patvirtina ir mano pomėgį medžioti, kuris atsirado šiek tiek vėliau. Ši mano susikurta teorija gal ir neturi jokio pagrindo, bet man ji maloni bei padeda puoselėti tam tikrus jausmus šiam kraštui. Miške be jausmo sunku.
- Ko gero, „duoną valgote“ ne tik iš miško... Kokia veikla užsiimate? Ar buvo tokių veiklos barų ar darbų, kurie nepasiteisino ir teko atsisakyti?
- Vienas veiklos barų šiuo metu – lentpjūvė ir medinių padėklų gamyba. Tai yra pagrindinė mano įmonės veiklos rūšis, tačiau tai nėra mano mėgstamas užsiėmimas. Įmonės darbą, gamybą prižiūri administracija: ji puikiai susidoroja su užduotimis, aš mažai dalyvauju gamybinio proceso organizavime. Daugiausia dėmesio skiriu strateginiam planavimui ir darbui su žmonėmis. Juk didžiausias įmonės turtas – žmonės. Juos reikia pažinti, sugebėti vos ne iš anksto numatyti jų norus, galimus poelgius šiuo sudėtingu laikotarpiu. Pastatus, stakles galima įsigyti, žmones reikia surasti, pritraukti, juos išsaugoti. Šiais laikais tai pagrindinis savininko uždavinys ir noras.
Kalėdinių eglučių auginimas šiuo metu yra absoliutus hobis, nes pajamų duoda labai nedaug, pasodintos eglutės jau subrendo į mišką. Tuo labiau, kad Lietuvoje atsirado plantacijų, kuriose auginama dideliais kiekiais, formuojant eglučių lajas, tuo pačiu pasiekiant didelį prekinės išvaizdos eglučių kiekį.
Baltarusijoje įmonė jau parduota, nes atsivėrus galimybėms gauti europinę paramą padaugėjo darbo čia, vietoje, tuo labiau, kad minėtai įmonei reikėjo atnaujinti įrangą. O tai esant nestabiliai šalie ekonomikai pasirodė per daug rizikinga. Laikas parodė, kad buvau teisus.
- Norėčiau priminti daugiau kaip prieš trejetą metų tradicinėje konferencijoje „Miškas – žmogui, žmogus – miškui“ Jūsų pasakytus žodžius: „Problemų didelių nėra: miškas auga, ariam, sodinam, auklėjam, retinam, kertam. Lūkesčių – per akis, jie, kaip visada, - nesipildo.“ Kas slepiasi po šiais paprastais ir visiems suprantamais žodžiais? Ar situacija panaši ir šiandien?
Matyt, mano genetikoje yra užkoduotas mąstymas apie globalius gyvenimo reiškinius, užmirštant apie savo kasdienines problemas. Mano tėvams, kai jiems buvo 80 bei 90 metų, dar rūpėjo, kas dedasi Europoje, Amerikoje, tuo labiau Lietuvoje. Šitą „ligą“, matyt, paveldėjau ir aš.
- Kokie svarbiausi etapai ar laikotarpiai miško raidoje? Kokios investicijos savininkams perspektyvios, teikiančios vilčių? Koks Jūsų požiūris į biokuro gamybą?
- Miškas prasideda nuo daigelio, pasodinto ar savaime išaugusio. Svarbiausias etapas miškui – jaunas amžius iki 15 – 17 metų. Miškas formavimosi etapų prasme idealiai atitinka žmogaus formavimosi raidą. Nustatyta, kad žmogus pagrindus savo asmenybei susiformuoti pradeda nuo vystyklų iki paauglystės, tarkime, mokyklinio amžiaus. Labai panašiai yra su mišku. Pasodinę daigelį pirmiausiai turime jį apginti nuo kenkėjų – ligų, vabalų, žvėrių. Praėjus 2 – 3 metams po pasodinimo, priklausomai nuo augavietės, ateina laikas vaduoti sodinukus nuo žolių bei krūmų, paliekant maksimalų tikslinių medžių veislių skaičių. Dar vėliau, po 10 – 12 metų, tiksliniams medžiams pasidaro per ankšta (jei netinkamas tankumas), tada ateina savininkui atsakingiausias laikotarpis: reikia nuspręsti, kokius medžius palikti, įvertinti, kurie medžiai augs greičiau, koks gali būti poreikis ateityje, kokie pavojai gali iškilti dėl ligų vieniems ar kitiems medžiams. Čia ir pasireiškia savininko įžvalgos į ateitį, tuo pačiu ir į ekonominę naudą. Šiuo metu mano pirmiems 20 -25 ha užsodintų jaunuolynų yra po 20 metų, po kelių metų atliksiu retinimo kirtimus. Tikiuosi, kad tuo metu retinimo kirtimai dar nebus nuostolingi. Tie pirmi eurai, gauti iš mano pasodinto ir užauginto miško, neabejotinai bus labai brangūs.
Šiuo metu investicijos į mišką pasidarė labai problematiškos dėl nenuspėjamos medienos rinkos pokyčių. Esu sakęs, kad medienos, kaip biokuro, era pasibaigė neįsibėgėjusi. Tam įtakos turėjo kritusios naftos ir dujų kainos, taip pat veržliai besivystančios kitos alternatyvių energijos šaltinių rūšys. Nepaskutinį vaidmenį suvaidino buvusių valdžių nusikalstamas veikimas biokuro plėtroje, siekiant siaurų „bebriškų“ interesų, prekiaujant nafta ir dujomis.
Daugiau skaitykite čia.
