Publikuojame leidyklos „forSMART“ išleistos knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“ ištrauką. Tikimės, kad šie pamąstymai paskatins jus pakeisti savo gyvenimo būdą į sveikesnį.
************************
Su šypsena prieš vėžį
Juliana Matiušenok
Priimti sau skirtą dalią – nepriešgyniauti, nekankinti savęs ir aplinkinių klausimais, nurimti, susitaikyti ir... laukti. Juk lygiai taip pat laukia kiekvienas, tik sergantieji vėžiu apie pabaigą žino, o sveikieji gyvena ją atidėję tolimai, kone nepasiekiamai ateičiai. Ši istorija – apie moterį, kuri pasirinko džiaugtis gyvenimu. Priimti ligą tarsi pakeleivį, turintį važiuoti tame pačiame kupe. Ji nealina savęs varginančiu gydymu – ji gyvena ir eina į priekį, kol einasi.
Viktorija (vardas pakeistas) pasitiko mane su marga kate ant rankų ir ramybės kupinu veidu. Neįtikėtina, tačiau šiai dviejų vaikų mamai pavyko atrasti savo receptą prieš klastingą vėžį – pasitelkusi gyvenimišką optimizmą, buhaltere dirbanti moteris tiesiog pripažino ligą dar viena savo kūno dalimi.
Tyli vėžio uvertiūra
Viktorija apie ligą sužinojo atsitiktinai, pasidariusi storojo žarnyno tyrimus: „Iš pradžių pasijutau taip, lyg vaidinčiau kažkokiame groteskiškame siaubo filme“, – prisimena penkiasdešimtmetė moteris.
„Filme, kuriame matau save tarsi iš šalies, bet kažkodėl galvoju, jog tai ne aš. Keista, ar ne?“ – Tyliai linkčioju galva, gaudydama kiekvieną jos žodį. – „Neganda atslinko pamažu, pernelyg neskubėdama. Gavęs tyrimų rezultatus, gydytojas nusprendė pasikviesti kolegą.
Kolega, mikliai akimis „perbėgęs“ visą informaciją, iš pradžių prabilo apie karcinomą, tąsyk suskambėjusią it nieko gero nežadantis burtažodis, o vėliau, lyg niekur nieko, ėmė ramiai klausinėti: „Ar prieš tai sirgote žarnyno ligomis? Gal pastaruoju metu jautėte silpnumą? Ar Jums krito svoris?“.
Triskart paneigusi šiuos keistus klausimus, bandžiau atspėti, kur link jiedu suka, kol...“ – Viktorija atsidūsta ir lėtai braukia prakaitą nuo kaktos, – „kol nepasidomėjo, ar mano šeimoje kas nors sirgo storosios žarnos vėžiu. Ką tai reiškia, aiškint nereikėjo, tik niekaip negalėjau patikėti, jog aš, iki šiol jokių rimtų sveikatos problemų nepatyrusi moteris, tapau dar viena šio parazito auka. Išsityriau dar ir dar kartą. Deja, visur aidėjo tas pats „Jūs tikriausiai sergate storosios žarnos vėžiu.“
Kartus prisipažinimas
„Tada man pasirodė, jog geriausia išeitis – tiesiog nutylėti savo bėdą. Nenorėjau liūdinti mylimos šeimos ir draugų, be to, nenorėjau prarasti mėgstamo darbo. Tempiau šią paslaptį vieną mėnesį, kitą... Savo mintis patikėjau tik dienoraščiui, kuris, kaip tikrame filme, kartą netyčia pakliuvo vyrui į rankas“, – šiltai nusišypso Viktorija. – „Prisėdęs šalia ir šelmiškai mojuodamas knygele prieš akis, jis švelniai paprašė atleidimo, tuo pačiu priversdamas iškloti visą tiesą apie mano ligą, jau spėjusią pasiekti antrą stadiją. Teko keliauti į ligoninę.“
Gydytojų verdiktas
„Šį epizodą puikiai pažįsta tikriausiai visi vėžiu sergantys žmonės: aštrus ligoninės kvapas, chemoterapija, vaistai, šalutiniai efektai... Tai tik keletas niūrių trejus metus trukusios atkaklios kovos kadrų.
Kartais patirdavau trumpalaikę palengvėjimo bangą – rimtai įtikėdavau, jog dabar jau iš tikrųjų viskas, baigta, amen, galiu ramiai keliauti namo ir pamiršti visą savo skausmą. Deja, tai tebūdavo trumpalaikės palaimingos iliuzijos, dengiančios varganą tiesą.
Prasidėjus pakartotinam tyrimų maratonui, sužinojau, jog liga greitai progresuoja. Gydytojai prakalbo apie neišvengiamą tąkart mistiškai nuskambėjusios kolostomos būtinybę“, – ironizuoja Viktorija. – „Kolostoma – tai skylutė, specialiai suformuota tarp žarnyno ir pilvo išorės. Pro tą pilve padarytą angą žarnyno turinys patenka į specialų maišelį, kurį tenka keisti kelis kartus per dieną“, – aiškina moteris, o jos veidu nepastebimai praslenka pasišlykštėjimo šešėlis. – „Visi kaip vienas puolė mane guosti, tikindami, jog tai kur kas geresnis sprendimas, negu pasyvus mirties laukimas. Vyras ir vaikai taipogi ragino neatidėlioti, tačiau aš, giliai apmąsčiusi visus būsimus savo gyvenimo kokybės pokyčius, drįsau pasirinkti antrąjį variantą.“
Ryžtas – per žingsnį
Paklausta apie tokio radikalaus sprendimo priežastis, moteris tik paslaptingai nusišypso, nuoširdžiai tenkindama mano smalsumą: „Ogi viskas labai paprasta – vieną dieną tiesiog uždaviau sau klausimą, kiek dar pajėgsiu ryti visą tą „chemiją“. Jaučiausi taip, tarsi būčiau išgręžtas skuduras. Nesu nusistačiusi prieš tradicinę mediciną, tačiau atėjo momentas, kuriame kantrus laukimas pasirodė priimtinesnis nei profesionali gydytojų pagalba“, – prisipažįsta Viktorija. – „Beje, grįždama namo iš ligoninės, laiptinėje pamačiau nusilpusią katytę.
Netikiu mistiniais sutapimais, tačiau pajutau, kad galime viena kitai padėti. Tai buvo dar viena paspirtis palikti vėžį likimo valiai.“
Subtilus optimizmas
„Žinoma, visi, o ypač gydytojai, bandė atkalbėti nuo tokių kvailysčių, supratingai linkčiodami galvas ir dalydami užjaučiančius žvilgsnius. Jie nesikuklindavo pasiūlyti kreiptis į patikimus psichoterapeutus, o aš tik mandagiai atsiprašydavau už tokio nuobodaus kelio pasirinkimą, užsispyrėliškai atsakydama, jog bus taip, kaip duos Dievulis“, – juokiasi moteris. – „Pirmiausia, ką sau leidau padaryti – tai nedaryti nieko, vaizdingai tariant, iškristi iš laiko, būti čia ir dabar.
Vieną tylų rudens vakarą, užsidegusi žvakę, gurkšnodama karštą vyną, įnikau į draugės paskolintą Davido Foenkino romaną „Subtilumas“.
Paprastos aplinkybės, paprasti žmonės, paprasta meilės istorija... Iš pažiūros niekuo neišsiskirianti knyga leido suprasti, kad reikia mėgautis gyvenimu taip, kaip sugebi, nesvarbu, gyveni su vėžiu, ar su kokiu kitu velniu. Skanauti dabartį kaip gerą vyną“, – Viktorija trumpam paskęsta prisiminimuose. – „Ar pradėjau domėtis natūralia medicina, joga ir kitokiais madingais dalykais? Taip, kažkiek, bet labiau dėl smalsumo, nei dėl aklos būtinybės.
Į ekstrasensus kreiptis nebandžiau, matyt, nesu tam pasirengusi“, – šypteli moteris. – „Tiesa, pradėjau daugiau laiko skirti judėjimui ir pakeičiau mitybos įpročius – atsisakiau mėsos, ėmiau valgyti daugiau daržovių, vaisių, susidomėjau vegetariška virtuve. Tai tikriausiai būtų viskas.“
Sugrįžęs džiaugsmas
„Ar laimėsiu šią kovą? Nežinau...“ – atvirai susimąsto Viktorija. – „Galiu pasakyti tik tiek, kad jaučiu malonų palengvėjimą, ir kad tai kažkas kita, nei trumpalaikė palaiminga iliuzija“, – nusišypso. – „Dauguma tebemano, jog atsisakiusi „baltųjų chalatų pagalbos“, elgiuosi neprotingai, bet... Vėžys – tai tik patvirtinta diagnozė, o ne mirtinas nuosprendis. Gyvenu, kaip man patinka, ir darau, kas man patinka: rūpinuosi mylima šeima ir kate, dirbu mėgstamą darbą, ilsiuosi gamtoje...
Stengiuosi gyventi taip, tarsi tos ligos iš viso nebūtų, tarsi ji būtų tokia pati kūno dalis, kaip rankos, kojos, pirštai... O skausmas? Jį palikau praeičiai. Kažkoks išmintingas žmogus yra pasakęs, jog geriausias būdas pamiršti savo negandą – apie ją nemąstyti. Tą patį stengiuosi daryti ir aš. Išmokau pasitikti kiekvieną dieną su džiugesiu, kasdien šypsotis sau, lietui, paukščiams, praeiviams, dangui... Aš tik noriu džiaugtis gyvenimu. Nieko daugiau.“
Ištrauka iš knygos:
