Kitą dieną jis traukėsi atgal, atsiprašydamas mokytojų. Bet pakartojo, kad kai kurios šalies profsąjungos bendradarbiauja su Rusijos nepriklausomų profsąjungų federacija, kuri yra įtakinga proputiniška organizacija. Vyriausybės atstovai pažymėjo, kad prie protestuojančių mokytojų prisidėjo kita, su profsąjungomis nesusijusi grupė, ir kad Lietuvai priešiškos jėgos – supraskite, Rusija – gali pasinaudoti protesto nuotaikomis. Nurodoma, kad per protesto eitynes kai kurie dalyviai nešė plakatus, raginančius švietimo finansavimą didinti krašto gynybos sąskaita.
Ne pirmą kartą ši Vyriausybė aiškina, kad naivius mokytojus veikia Rusijos slaptosios tarnybos. 2014 m. gruodžio mėnesį per kitą mokytojų streiką tuometinis švietimo ministras Dainius Pavalkis davė suprasti, jog nereikia atmesti galimybės, kad streiką organizavęs Andrius Navickas gali turėti pašalinių motyvų, atseit gal tarnauja Rusijai. „Mes pasižiūrėsime, ką jis veikia, kaip veikia ir kodėl veikia būtent tuo laiku, kai veikia.“ Polinkis daug kur matyti Maskvos ranką tvirtai įsitvirtinęs Lietuvos politikos padangėje. Premjero ir D. Pavalkio pastabos rodo, kad socdemai, kadaise priekaištavę konservatoriams dėl polinkio klausti „kas gali paneigti?“, pasikliauja panašia taktika, stengdamiesi diskredituoti mokytojus ir kitus, kurie jiems sukelia nemalonumų.
„Chevron“ nutarimą trauktis iš Lietuvos itin sveikino Seimo nariai Algirdas Sysas ir Algimantas Salamakinas, kuris net žadėjo „bažnyčioje paaukoti žvakę, kad tikrai išeitų“. Kiek prisimenu, A. Sysui ir A. Salamakinui nebuvo priekaištaujama, kad jų laikyseną sąmoningai ar nesąmoningai lėmė Maskvos propaganda. Tai kodėl nemanyti, kad vietos gyventojai priešinosi dujų paieškoms, nes nenorėjo gręžinių savo kaimynystėje ir nuogąstavo dėl galimo poveikio sveikatai ir aplinkai? O jei kas nors juos paveikė, tai kodėl ne socdemai, o Maskva?
Lietuviai ir kitų buvusių respublikų piliečiai yra labiau linkę negu vakariečiai tikėti sąmokslais ir daug kur įžiūrėti paslėptą priešo ranką ir kėslus. Svarstant, ar reikia rengti referendumus dėl lito išlaikymo ir žemės pardavimo užsieniečiams, Lietuvos politinis elitas persistengė, siekdamas demonizuoti referendumų šalininkus, juos vaizduoti sąmoningais ar nesąmoningais Maskvos įrankiais. Deja, pastaruoju metu Vakaruose stiprėja panašus polinkis. Vis dažniau tvirtinama, kaip Rusija manipuliuoja nepatenkintais gyventojais.
Prieš kelias savaites politologas Scottas Radnitzas žurnale „Foreign Policy“ rašė, kad jei Rusija ir teiktų paramą kraštutinėms euroskeptiškoms partijoms Europoje, tai nereiškia, jog Vladimiras Putinas yra lėlių meistras, gudriai savo tikslams išnaudojantis naivius ir neįtarius politikus. Daugelio europiečių nepasitenkinimą sukelia migrantų antplūdis, ūkio stagnacija, politikų abejingumas paprastų žmonių rūpesčiams, ir kitos panašios priežastys. Maskva piktnaudžiauja šiuo nepasitenkinimu, bet nesukelia jo. Rusija suteikė beveik dešimties milijonų eurų paskolą Prancūzijos nacionaliniam frontui, bet nėra įrodymų, kad kitos tariamai Maskvos papirktos partijos sulaukė finansinės paramos. S. Radnitzas nurodo, kad kalbėdami apie slaptą Maskvos vaidmenį palaikant euroskeptikus, Europos politikai mėgdžioja V. Putiną, kuris savo oponentus vaizduoja užsienio agentais ir negeba prisipažinti, kad jie turi pagrindo kritikuoti jo politiką. Be to, kalbos apie Rusijos kėslus nukreipia politikų dėmesį nuo rimtų problemų, kurių buvimas palaiko ir stiprina antieuropietiškas nuotaikas bei partijas.
Neabejotina, jog Rusija siekia paveikti Lietuvos politiką. Bet jos norai gerokai viršija jos gebėjimus. Neatsakingi politikų pasisakymai blogina padėtį, nes žemina ir pykdo tuos, kuriuos vaizduoja Maskvos įrankiais, skatina juos nusigręžti nuo valstybės. O jei kada nors bus įrodymų, kad Maskva prikišusi savo nagus, daugelis reaguos skeptiškai, kaip į tą pasakos piemenuką, kuris nuolat šaukė „Vilkas“, ir nesulaukė jokios pagalbos, kai vilkas iš tiesų atsirado.
