Toks kokteilis gali būti mirtinai pavojingas ne tik pačiam drąsiajam kelių ereliui, bet ir aplinkiniams. Tačiau net ir po šiurpių avarijų, kurias sukelia minėti vairuotojai, padėtis nesikeičia – grubių, pavojingų, neatsakingų vairuotojų keliuose vis dar gausybė.
Saugaus eismo specialistai pabrėžia, kad nors padėtis pamažu ir keičiasi į gerąją, pagrindinė priežastis, kodėl vis dar siautėja tokie ereliai yra ta, kad būsimi vairuotojai nepakankamai mokomi saugaus bei kultūringo elgesio keliuose. Nors tokie elementarūs dalykai turėtų būti skiepijami nuo mažens.
„Sutikčiau su mintimi, kad vairavimas nėra prigimtinė teisė. Pas mus Lietuvoje labai jau dažnai būna toks paprastas suprantamas“, – atviravo Lietuvos automobilių kelių direkcijos Eismo saugumo skyriaus vedėjas Nemunas Abukauskas ir pateikė pavyzdį, kaip tokį požiūrį galima pakeisti.
Požiūris radikaliai pasikeitė per dešimtmetį
„Prisiminkime prieš kokius 10 metų kaip buvo: beveik visi važinėdavo be saugos diržų. Ir kai buvo pasakyta, kad tvarka bus griežtinama, daugelio nuomonė buvo tokia, jog tai yra vos ne lindimas į privačią erdvę.
„Kaip noriu, taip važiuoju, jei nukentėsiu, tai tik pats, koks jums skirtumas?“ – sakė jie, nors žmogaus gydymas ir valstybei kainuoja. O dabar jau retai išvysime vairuotojus, neprisisegusius saugos diržų“, – priminė saugaus eismo specialistas. Tačiau nei lūžio, nei jokios revoliucijos esą neįvyko.
„Buvo evoliucija. Tai yra daugelio instancijų darbas. Tiek per baudas, tiek per skatinimą, tiek per švietimą pasiekta, jog apie 95 proc. vairuotojų dabar segasi saugos diržus“, – pabrėžė specialistas. Tiesa, tyrimai rodo, kad tik 35 proc. ant galinės automobilio sėdynės sėdinčiųjų taip pat segasi saugos diržus. Bet viskam esą reikia laiko ir priemonių.
Nors daug kas pasisako už baudų didinimą, tai, anot specialistų turi tik trumpalaikį poveikį, nes žmonės pripranta ir prie baudų.
„Visas pasaulis jau suprato, kad ne baudų dydis, o neišvengiamumo sąlygų sudarymas duoda poveikį. Jei žmogus daro nusižengimą, jis neliks nenubaustas.
Turime užauginti naują kartą, nes perlaužti subrendusius žmones jau yra sunku. Tai – ne vienos dienos klausimas. Tai susiję su žmonių istoriškai susiklosčiusiais supratimais ir jų keitimu, su įstatymų nuostatų keitimu“, – pabrėžė N. Abukauskas.
Bausti kelių erelius ar auklėti visuomenę?
Tuo tarpu Mykolo Riomerio universiteto profesorius, psichoterapeutas Gediminas Navaitis pabrėžė, kad ir baudos gali būti efektyvios, jei baudų poveikis yra stiprėjantis ir realus.
"Jei žmogus padarė avariją ir prieš tai yra dešimtis kartų pasielgęs panašiai, tai akivaizdu, kad už kardomojo poveikio tos baudos neturėjo, juo labiau, kad kartais iš viso nemoka baudų. Tai reiškia, kad ne toks svarbus baudos dydis, kiek neišvengiamumas. Negali būti jokių galimybių išsisukti nuo bausmės, nes jei to nevyksta, sukuriame situaciją, kai nebaudžiamas žmogus jaučiasi galintis daryti tai ir toliau", - teigė psichoterapeutas.
Anot pašnekovo, negali būti auklėjimo, be bausmės. Pavyzdžiui, pagal Kelių eismo taisykles, draudžiama vairuoti transporto priemonę neturint tam teisės. Už šį pažeidimą gresia 289-434 eurų bauda arba areštas. Taip pat draudžiama perduoti transporto priemonę vairuoti tam asmeniui, kuris neturi tam teisės.
"Tegu bauda bus kad ir 50 centų, bet jei jis nubaustas prasižengė darsyk, bausmė turi labai staigiai padidėti, o jei prasižengia trečią sykį, tai turi būti baudžiamas trečią sykį. Problema ta, kad dalis žmonių iš viso išvengia bausmių, atsakomybės ir įsitikina, kad negalioja bausmių sistema. Galima sakyti, kad tai yra sistemos problema", - sakė G. Navickas.
Tuo tarpu N. Abukausko teigimu, net mokslininkų tyrimai rodo, jog 15 proc. žmonių iš viso neturi prigimtinių įgūdžių vairuoti – vienų matomo laukas siauresnis, kitų reakcija ar psichologinė būklė sutrikusios, spalvų neatpažįsta, bet Lietuvoje daug kas nelinkę to susieti su saugiu vairavimu.
O mokyti saugaus vairavimo esą reikėtų jau nuo mažens, nuo tada, kai žmogus jau pradeda suvokti, kas jam sakoma, ir kai jau tiesiogiai dalyvauja eisme.
„Pats turiu dvi dukras, kurioms nuo mažens buvo sakoma – šitaip yra saugu, kitaip negalima. Šalys, kurios remia palaipsninį mokymo procesą, užaugina eismo dalyvius, suprantančius, kad jie gali sukelti eismo įvykį“, – pabrėžė N. Abukauskas.
Pavyzdžiui Austrijoje saugaus eismo centruose jaunieji vairuotojai nuo mažų dienų mokomi ne šiaip taisyklingo ir saugaus, bet ir atsakingo, kultūringo vairavimo ypatumų.
„Man teko šnekėti su Austrijos specialistais, pas juos kiek kitokia sistema ir susijusi su visuomenės branda. Ten žmonės atvažiuoja patys, savanoriškai, pasibando saugaus eismo centruose. Pačiam važiuoti tokiuose centruose – tikrai geri įspūdžiai, o pas mus Lietuvoje tokie centrai dar nesulaukia populiarumo“, – pabrėžė specialistas.
Jis teigė, kad jau anksčiau būta diskusijų dėl privalomų kursų saugaus eismo centruose.
„Norima, kad jauni vairuotojai, per 2 metus sukėlę eismo įvykius, turėtų praeiti papildomus kursus, tai būtų žingsnis į priekį“, – sakė N. Abukauskas.
O ar tokie kursai yra efektyvūs? Anot kursus prasižengusiems pradedantiesiems vairuotojams arba tiems, kuriems atimta teisė vairuoti, vedančių specialistų, viskas labai priklauso nuo instruktorių ir psichologų požiūrio.
„Iš pradžių visi mano, kad čia atėjo dėl prievolės. Tarkime, kartais po psichologų paskaitų matau, kad vieni dalyviai nuobodžiauja, kiti labai džiaugsmingai nusiteikę, kad ne vien tik prievolė atlikta, daug ko naudingo sužinojo“, - sakė „ARV-Auto“ mokymo vadovas Valdas Šlepikas.
Jo nuomone, papildomos žinios nebūna perteklinės. Didelę papildomo vairuotojų mokymo patirtį turintis V. Šlepikas teigė, kad teisių dar negavusius žmones stengiasi mokyti dalykų, kurie vėliau dėstomi ir per papildomo vairavimo kursus.
Vis dėlto specialistas pripažino, kad pasitaiko nemažai atvejų, kai vos gavę teisę vairuoti kai kurie jaunuoliai tarsi nutrūksta nuo grandinės ir pasijaučia kelių ereliais. Tai esą galima pastebėti net kursų metu, per praktinio vairavimo užduotis.
„Sau irgi dažnai užduodu klausimą, kodėl jie tampa ereliais. Pravažiuoji su mokiniu, instruktorius paprašo pavežti ir staiga vairavimo stilius tampa baisus – pamokos metu prie instruktoriaus važiavo gražiai, o tada ima važiuoti siaubingai“, - tvirtino V. Šlepikas.
Jo teigimu, sunku priversti jauną vairuotoją viską įsidėmėti per vieną 45 minučių praktinio vairavimo pamoką. Tačiau bent jau kol kas patys instruktoriai neskuba brukti papildomų ar ilgesnių kursų privaloma tvarka visiems.
„Kaip priversime tai padaryti? Įstatymo tvarka? Jei yra įstatymas, dar nereiškia, kad jo bus laikomasi. Žinoma, mes pasiryžę mokyti, norime tai daryti daugiau valandų ir tikrai rastume ko pamokyti, bet nenorime pyktis su visuomene, kad esą norime pasipinigauti“, - pabrėžė V. Šlepikas.
Specialistas pabrėžė, kad noras šviesti visuomenę gali baigtis ir neigiamai. Pavyzdžiui geri ketinimai šviesti galbūt būsimus vairuotojus dar mokyklose atrodo sveikintini, tačiau yra viena rimta problema.
„Pats mokykloje dirbau, tai sau užduodu klausimą – o kas teisingai sugebės tuos mokinius mokyti? Nes gali būti formalus paukščiuko uždėjimas, bet tinkamai išdėstytų temų nebus“, - tvirtino pašnekovas. Vienus prasižengusius vairuotojus gali atgrasyti ir papildomų kursų kaina, kuri siekia nuo 60 iki 120 eurų už 5 valandų trukmės paskaitas. Tačiau V. Šlepiko teigimu, labai daug kas priklauso nuo pačios visuomenės.
„Keliuose turėtų padidėti kontrolė - ne tik iš pareigūnų pusės, bet ir iš visuomenės. Žmonės turėtų pranešti tokius dalykus, kai automobilis pro gyvenvietę pralekia 120 km/h greičiu – Vokietijoje pralėkite, tai pareigūnai iš karto sulauks skambučių, o Lietuvoje dar dažnai pasitaiko tokių reakcijų: lekia tai lekia, gal rasim kur griovy“, - pastebėjo Šlepikas.
