Išmezgu akį – tarytum užbraukiu vienerius savo metus. Ir taip – visą eilę. 55… Nei daug, nei mažai – juk visada yra tokių, kurie net nebuksuodami lengvų lengviausiai traukia iki šimto, o ir tokių, kuriems lemta iškristi iš trasos pačiame jaunystės žydėjime. Tačiau megzdama galvojau ne apie juos – galvojau apie savo metus. Kokie jie buvo? Ar gyvenau jos teisingai? Ar nebuvau stumdoma tarytum šaškė ant žaidimo lentos? Ar nebuvau vėtoma ir mėtoma kaip šapelis vėjyje? Ar visus sprendimus priėmiau pati? O gal tik naiviai tikėjausi, jog taip yra? Ar bent maža dalimi išpildžiau savo troškimus ir svajones? Ar teisingai vykdau man skirtą šio gyvenimo misiją?
Ką gi, 55 mezginio akys man jau leidžia padaryti tam tikras išvadas. Todėl dedu būsimą suknutę į šalį ir imuosi plunksnos (deja, tai tik metafora, nes plunksna seniai išėjo iš mados, kaip, beje, ir virbalai).
Tai štai – joks savo gyvenimo kalvis aš nebuvau. Geriausiu atveju – mezgėja, mezgusi skylėtas bures, per kurias kiaurai košė vėjas.
Pirmą kartą stuburą man perlaužė vos tik iškėlus koją iš namų prieglobsčio – mokykloje. Ir tai padarė mano pirmoji mokytoja, panaši į sausgyslę. Amžinai surūgusi, pikta, amžinai kalbanti pakeltu balsu – tas falcetas dar tik dabar išsivadėja man iš atminties, nes – likimo ironija – kur bepatekčiau, visur netoliese būtinai sukinėjasi tokia pati surukusi šaižiabalsė.
Žodžiu, pirmus trejus metus, pradinėse klasėse, kankinausi, kadangi tai, ko mane mokė, man jau seniausiai buvo žinoma ir nuobodu – pasikišusi po suolu tiesiog skaitydavau knygutes ir... gaudavau barti, jei mokytoja tai pastebėdavo. Pasirodo, turėjau žingsniuoti koja kojon su kitais vaikais (kai kurie per trejus metus net neišmoko skaityti).
Vėliau – vėl jokios erdvės kūrybingumui, savitumui, jokio skatinimo augti, tobulėti, vien tik muštras, aklas mokinio taisyklių laikymasis ir... perrašinėjimas už menkiausius nusižengimus. Iš mokyklos laikotarpio prisimenu beveik vien tik kančias ankstybėje keliantis iš lovos (mat, esu toli gražu ne vyturys) keletą draugų, su kuriais ir dabar gana artimai bendrauju, ir vakarus, kada grįžusi namo galėdavau iki soties apie viską, kas įdomu ir svarbu, kalbėtis su tėvais, užsiimti man malonia ir įdomia veikla, produktyviai ir kryptingai mokytis, nejausti įtampos ir negirdėti, kaip tyčiojamasi iš tų, kurie išdrįsta galvoti kitaip ir yra kitokie.
Vėliau – studijos. Ten, kur traukė širdis, net ir su kiaurais penketais aš tiesiog neįstojau. Tėvai, suprasdami pinigų galią ir sistemos veikimo principus, iš visų jėgų siūlėsi pasirūpinti, kad stojamieji praeitų sklandžiau negu sklandžiai, tačiau aš tada dar naiviai tikėjau, kad esu savo likimo kalvis! Kad mano žinios ir jaunatviškas ryžtas atvers man visas duris. Deja deja. Vis dėlto teko paklusti ir dar vienam stuburą laužančiam kanonui – mat tais laikais būdavo tiesiog gėdinga puikiai baigus mokyklą iškart nesimokyti toliau, tad pasidaviau aplinkos spaudimui ir pasirinkau studijas, kurioms buvau absoliučiai abejinga.
Po studijų – paskyrimas. Ir nors ark žemę rūra – nieku gyvu nepateksi ten, kur norėtum. Tai kas, kad svajoji apie sostinę! Tavo vieta – Lietuvos pakrašty. Ir ne kitur. Tad susikroviau lagaminus...
Vienintelis dalykas, kurį išties pati rinkausi, buvo... vyras. Ačiū Dievui, bent jau su šituo pasisekė. Jis nukalė man laimės pasagą. Jis buvo mano laimės kalvis. Greta jo tapau asmenybe, moterimi, įgijau laisvę būti savimi – su visais savo pliusais ir minusais. Su juo susilaukiau ir užauginau nuostabius, laisvus ir kūrybingus vaikus, sulaukiau anūkų. Ir tai yra nuostabiausia, kas man galėjo nutikti. Tik... bėgant metams galvoju, ar iš tiesų rinkausi? Ar tas lemtingas mudviejų susitikimas po žydinčiomis liepomis taipogi nebuvo likimo pirštas?!
Tad kalbant apie likimą, manau, mūsų „kalvystė“ – vien tik naivi iliuzija. Net ir tikėdami, kad esame savo laimės kalviai, iš esmės mes tik susitaikome su tuo, kas mums skirta likimo. Tik galvojame, kad renkamės ir sprendžiame patys. Kad gyvenimo kryžkelėse sukame ten, kur veda mūsų širdis. Tačiau viskas, ką galime šiame gyvenime padaryti patys – tai ne susikurti sau kažkokią mistinę, numanomą laimę, o dorai, sąžiningai, kantriai ir nedejuodami susidoroti su mums likimo skirtais iššūkiais ir užklumpančiomis problemomis, viską priimti kaip neįkainojamas pamokas ir dovaną. Su džiaugsmu, pasitikėjimu ir meile.
Markas Aurelijus, gyvenęs beveik prieš 2000 metų, teigia: „Laimingas yra tas žmogus, kuris pats susikūrė sau laimingą likimą. O laimingas likimas – tai geri sielos polinkiai, geri troškimai, geri darbai“.
Dėkojame Indrei už atsiųstą istoriją. Ji dalyvauja konkurse „Esu savo likimo kalvis“ ir turi galimybę laimėti puikių prizų. Kviečiame dalyvauti ir jus!
