Kelerius metus padirbėjusi svečioje šalyje, ji persikėlė į Vilnių, į vieno didžiausių kelionių organizotorių atstovybę, kur vykdė dirbančių gidų atranką, mokymą, buvo atsakinga už kokybės kontrolę. Sykiu parengė daugiau kaip 40 kelionės vadovų, kurių didžioji dalis dirba Egipte iki šiol. Tačiau pasiilgusi naujų įspūdžių ir tolimųjų kraštų egzotikos, ji ir vėl nepaliaujamai keliauja.
- Kaip atsidūrėte Egipte, kas ten traukė?
- Egipte atsidūriau labai atsitiktinai, niekada neplanavau specialiai vykti į šią šalį, tiesiog laimėjau kelionę. Atvykau pirmą kartą į Egiptą labai simbolinę datą – 2004. 04. 04, vien ketvertukai. Tik vėliau tai supratau... Su pertraukomis dirbau ir gyvenau apie šešerius metus. Toks jau tas Egiptas, mistiškas ir nenuspėjamas. Daugelis į šią šalį atvyksta dėl jūros, nebrangaus poilsio, istorijos ar net meilės. Aš atvykau poilsio, o likau iš smalsumo. Norėjau suprasti šią visiškai kitokią kultūrą, papročius ir žmones.
- Kokie vyrauja stereotipai apie šią šalį?
- Na, stereotipų daug, ypač pastarosiomis dienomis – terorizmas, nesaugumas, priekabiavimas, apgavystės. Aš buvau Egipte dar turistams prisimenant tragediją, įvykusią prie Hačepsutos šventyklos, teko būtų Egipte, kai Šarm Aš Šeiche susprogdino viešbutį, nuskendo keltas, Kaire nugriaudėjo keli sprogimai, prasidėjo „Arabiškasis pavasaris“. Bet nieko – šalis atsitiesė, susitvarkė ir vėl ilgą laiką buvo ramu.
Tikiu, kad ir šįkart viskas išsispręs, nes iš tiesų šiandieniniame pasaulyje jau niekur nebegali būti tikras dėl saugumo – nei Europoje, nei namie, nei kokiuose arabiškuose kraštuose. Nors sakyčiau, kad iš esmės Egipte yra saugiau, nei daugelyje Europos didmiesčių.
Dėl priekabiavimo ir apgavysčių – iš pirmo žvilgsnio taip, tai itin krenta į akis. Tačiau kai labiau įsigilini į žmonių auklėjimą, gyvenimo būdą ir tūkstantmečiais nusistovėjusią tvarką – supranti, kad problema ne juose, o tavyje. Tiesiog reikia suprasti priešistorę, gerbti ir laikytis jų tradicijų, gyvenimo būdo ir tuomet tikrai nekils problemų bendraujant su vietiniais.
- Kas labiausiai stebina lietuvių poilsiautojus, atvykusius į Egiptą pirmą kartą?
- Labiausiai? Šiukšlės! Jų iš tiesų kalnai stūkso gatvėse, įvairūs įpakavimai ir celofaniniai maišeliai pustomi dykumoje ar mėtosi Nilo ir Raudonosios jūros pakrantėse. Viešbučiai savo teritorijas apsitvarko ir tie šiukšlių kalnai kliūna tik miesteliuose ar neapgyvendintose teritorijose. Kodėl taip yra, jei patys musulmonai labai laikosi asmeninių higienos normų?
Manyčiau, dėl nepakankamo švietimo žemės teršimo klausimu, dėl to, kad niekas jiems mokyklose nuo mažens nepasakoja, per kiek metų suyra plastmasė, kaip gyvūnijai kenkia mūsų neorganinės atliekos, nerodo baisių vaizdų, nepristato pakankamai šiukšliadėžių ir pan. Prisiminkime, Lietuvoje 90-ųjų pirmoje pusėje nuvažiavus prie ežero ar į mišką galima buvo pamatyti kalnus šiukšlių, stiklinė tara „linksmų“ kompanijų buvo mėtoma į ežerus ar upes, nebuvo įpročio nešti saldainio popieriuko iki šiukšliadėžės.
Aš puikiai prisimenu, kaip biologijos pamokose mokytoja pradėjo mus „šviesti“ ekologine tema, rodyti vaizdus su deformuotais vėžliukais, įstrigusiais į plastiko atliekas ir t. t. Man asmeniškai tai paliko didžiulį įspūdį (tikiu, kad ne man vienai). Manau ir Egiptas suaugs iki to, reikia tik palūkėti...
- Ar saugu vieniems keliauti?
- Taip, iš esmės saugu – tik reikia vadovautis elementariomis savisaugos taisyklėmis. Prisiminkite, kad daug kur be gero gido nepakliūsite, arba tiesiog net ir nesužinosite apie tam tikras išties unikalias vietas. Keliuose, važiuojant link istorinių ar lankytinų objektų, prie didesnių gyvenviečių ar didmiesčių yra policijos postai, kurie kontroliuoja visų asmenų judėjimą. Taigi, jei kažkur tuo metu gali būti nesaugu – užsieniečių ten paprasčiausiai neįleis.
- Kokį aktyvų poilsį rekomenduojate rinktis?
- Ooo! Kadangi pati esu nardytoja ir labai mėgstu vandenį, žinoma, rekomenduosiu aktyvų poilsį jūroje. Tai gali būti ne tik giluminis nardymas, bet ir paviršinis plaukiojimas su kauke ir vamzdeliu. Kadangi augmenijos ir gyvūnijos pasaulio įvairovei Raudonojoje jūroje galima tik pavydėti – geriau už daugelį akvariumų!
- Turite nardymo meistrės kvalifikaciją, esate daugelį valandų praleidusi Raudonojoje jūroje, papasakokite plačiau apie šį pomėgį?
- Tai daug lėšų reikalaujantis užsiėmimas... Na, o jei rimtai – tam, kad nardymas patiktų, reikia pakliūti pas gerą instruktorių, kuris ne tik mažiau pinigų paprašys, bet ir papasakos daug teorijos, susijusios su nardymu, kantriai mokys praktinių užsiėmimų metu. Man pasisekė – mano nardymo guru buvo Lietuvos povandeninio sporto federacijos prezidentas – Aurelijus Kinas, kuris labai originalus ir reiklus mokytojas.
Teko su juo padirbėti Egipte, kadangi buvo įkūręs nardymo centrą Hurgados miestelyje. Yra žmonių, kurie nesugeba susidoroti su vandens ar uždarų erdvių baime. Asmeniškai teko susidurti su tais, kurie labai norėjo nardyti ir tik instruktoriaus profesionalumo dėka tas baimes nugalėjo, deja, teko pažinti ir žmonių, kurie nardyti labai troško, bet dėl instruktorių neprofesionalumo atsisakė nardymo visiems laikams.
Iš tiesų nardymas – tai ir malonumas, ir rimtas sportas, kur reikia išmanyti fizikos dėsnius, gerai skaičiuoti ir laikytis bent jau minimalaus sveiko gyvenimo būdo. Pvz., narų įranga sveria apie 25 kilogramus, prieš nardymus negalima vartoti alkoholio bent parą, narams profesionalams nerekomenduojama rūkyti. Nors, pavyzdžiui, tam, kad gauti naro pažymėjimą net nebūtina mokėti plaukti. Ar tai pavojingas sportas? Na, jeigu nebandyti „šokti aukščiau bambos“, nepažeidinėti nustatytų taisyklių – tikrai ne.
- Povandeninis pasaulis užburia, keri savo vaizdais, ar daug smalsuolių atvyksta panardyti į jūros gelmes?
- Nardyti į Egiptą atvyksta tikrai daug žmonių, tikrai daugiau nei į kokią Graikiją, Ispaniją ar Turkiją. Visi žino, kad Raudonojoje jūroje daug žuvų, įvairiaspalvių koralų, čia galima pamatyti kelių rūšių rajų (net ir paviršinio nardymo metu), diugonių, delfinų, kalmarų ir pan.
- Kokius meno kūrinius rekomenduojate pamatyti Egipte?
- Egipte labai daug grožio ir meno, įvairių amžių ir stilių – nuo senovės egiptiečių hieroglifų, bareljefų ir šventyklų iki šiuolaikinio meno. Man asmeniškai labiausiai patinka islamiška architektūra, akmens raižiniai, mečečių puošyba. Dar verta atkreipti dėmesį į koptiškąjį meną ir architektūrą.
- Kaip gimė mintis parašyti knygą „Paslaptingasis Egiptas. Gidės užrašai”?
- Ši mintis gimė ne man... Tai mano turistai sugalvojo. Kuomet vienai iš savo grupių užsiminiau, kad ketinu išvažiuoti iš Egipto, visi ėmė labai apgailestauti, jog nebebus, kam pasakoti istorijų ir perduoti patirties. Kažkas iš grupės pasakė, jog man vertėtų visas savo žinias surašyti į knygą ir kiekvienam naujam atvykstančiam ją įduoti. Todėl pamaniau, kodėl gi ne? Juk išties net ir pačiai po daugelio metų bus įdomu paskaityti (juk su laiku daug kas pasimiršta), o be to nuoširdžiai norėjau atsidėkoti žmonėms ir šaliai, kuri man atsivėrė ir leido tiek daug sužinoti. Tad nusprendžiau, jog tiesiog neturiu teisės visų šių žinių pasilikti vien tik sau!
- Ką skaitytojai ras jūsų knygoje, kuo ji naudinga?
- Knygoje išties daug visko, tai ne kelionių vadovas plačiai priimta prasme, tai ir ne atsiminimai iš kelionių. Veikiau tai klausimų atsakymų knyga lietuviui, vykstančiam į Egiptą, kurią parašė lietuvių autorė. Knygoje daug atsakymų į turistų dažniausiai užduodamus klausimus, daug informacijos, kuri padės suprasti ir bendrauti su egiptiečiais. Čia rasite informacijos apie Egipto istoriją, šiandieninį gyvenimą, islamą ir papročius, patarimus perkant ir ruošiantis į kelionę. Knygoje taip pat gausu trumpų lankomų vietų aprašymų ir iliustruojančių nuotraukų. Tuo pačiu galėsite susipažinti su egiptietiška virtuve, o patiekalų receptus nesunkiai išbandysite ir savo namuose.
- Ko palinkėtumėte savo skaitytojams ir keliautojams?
