Šimtai žinučių sėkmingai demaskuojama. Tą įrodo ir šviežiai pasirodžiusi publikacija apie vieną Kremliaus propagandos mašinai dirbantį anglakalbį veikėją, kuris vizitui į Baltijos šalis susiruošė. Ši naujiena, vertinant vien pagal komentarų skaičių (kas nebūtinai rodo tikrąjį susidomėjimo lygį), susilaukė didelės reakcijos. Troliai tokiomis žiniomis naudojasi kaip platforma savo prasimanymams ir įžeidinėjimams skleisti.
Galima būtų diskutuoti, ar panašias publikacijas apskritai verta skelbti prie svarbiausių naujienų. Tačiau faktas, kad savo nuomonę skaitytojams peršantys dažniausiai išgalvoti veikėjai Lietuvos naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose vis dažniau sulaukia deramo atsako. Geriausias jų – tai melų demaskavimas ir viešas įvardinimas, kad asmuo yra trolis.
Reikia pripažinti, kad daugumai Vakarų Europos šalių iki Lietuvos patirties su „trolintojais“ – toli arba labai toli. Kai kuriems Europos Parlamento nariams iki šiol tenka aiškinti, kokia informacija buvo kryptingai paskleista Rusijos propagandos aparato, kuris, beje, šiandien sėkmingai skverbiasi vis giliau į Vakarus.
Labai ilgą laiką nemanyta, kad įvairias erdves užpildanti ir specialiai platinama dezinformacija – kažkas tokio, į ką verta skubiai reaguoti. Tik 2015 m. vasarą atidarytas NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centras Rygoje, tiesa, savo realią veiklą pradėjęs kiek anksčiau.
Ir tik šį rudenį Europos Sąjungos rėmuose pradėjo veikti Europos išorės veiksmų tarnybos Strateginės komunikacijos grupė, reguliariai rengianti ataskaitas apie Kremliaus samdytinių skleidžiamus melus. Šią grupę reikia gerokai sustiprinti, nes kol kas jos pajėgumai – labai riboti. Minėtą tarnybą, esu tikras, ateityje turėtų papildyti ir savo srities ekspertai iš Lietuvos.
Atkreipčiau dėmesį, kad surengtoje diskusijoje „XXI-ojo amžiaus troliai: Kremlius Vakarų žiniasklaidoje“ pasisakę Suomijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrainos tiriamosios žurnalistikos atstovai sutiko, kad propagandos ruporai pastaraisiais metais, o ypač nuo karinių veiksmų Ukrainoje pradžios tik didina savo veiklos apimtis ir plečia geografiją. Vien Sankt Peterburge prisidengiant „Interneto tyrimo centro“ vardu veikia ištisas trolių fabrikas. Jame – mažiausiai 300 „darbuotojų“, daugiausia – jauni žmonės, studentai, samdomi už Rusijos standartais aukštą atlyginimą. Sumaniai užmaskuotas centras vykdo Kremliaus užsakymus, yra dosniai finansuojamas aplinkiniais būdais.
Vienas trolių fabriko pastato aukštas kepa straipsnius, skirtus Rusijai, Ukrainai ar Vakarams, kitas to paties biuro aukštas – juos komentuoja. Kai kur skleidžiamas melas bado akis, o kai kurias propagandines mintis bandoma gudriai įpinti į neva tikro, dažniausiai tariamai demokratija ar Vakarais nusivylusio personažo lūpas.
Turime būti vis labiau „pasikaustę“, kad atpažintume mums bandomą daryti įtaką ir galėtume duoti atsaką. Interneto portaluose, tinklaraščiuose, socialiniuose tinkluose vyksta nuolatinis karas, į kurį didelėmis pajėgomis siunčiami „žalių žmogeliukų“ prototipai, taip vadinamas trolibanas.
Tai yra labai svarbi Rusijos vyriausybės vykdomo informacinio karo dalis. Tai tapo viena agresyviai veikiančia sistema, kuri yra konkrečių išorės ar vidaus politikos tikslų vedinos puolamojo pobūdžio Kremliaus politikos rezultatas.
Informaciniame lauke kariaujama dar praėjusio amžiaus totalitarinių režimų gerai patikrintomis priemonėmis, papildant jas moderniomis šių dienų technologijomis. Kas dar atliekama labai kruopščiai – tai atrenkamos tikslinės auditorijos, „taikiniai“. Vienos žinios skiriamos JAV, kitos – Didžiajai Britanijai ar Vokietijai, trečios – Baltijos šalims, ketvirtos – Ukrainai ir t.t.
Visą šį informacinį karą reikia matyti kaip kryptingą ir nuoseklią veiklą, dabartinės Rusijos vidaus ir užsienio politikos tąsą. Tai žinodami galime rasti geresnių priešnuodžių, pirmiausia nepasiduodami trolintojų purvo ir melo lavinai.