A. Rudomanskis. Pavyduoliai gali švęsti – pabėgėliai Lietuvoje skurs

Dar rugsėjo mėnesį viena portalo DELFI antraštė skelbė – „Pabėgėliams eurų negailės“, o po ja slėpėsi straipsnio autorės ne visai tiksliai atlikti skaičiavimai, kurie buvo paremti naujiena, kad Lietuvoje vieno pabėgėlio „globai“ per mėnesį bus skiriama 600 eurų.

Nors vėliau buvo paaiškinta, kad iš visų šių pinigų pabėgėlis asmeniškai gautų tik 71 eurą, niekam tai neberūpėjo – kilęs pasipiktinimas ir keiksmai nuvilnijo per visą Lietuvą. Todėl manyčiau, kad gruodžio pradžioje paskelbta žinia, jog valdžia nusprendė sumažinti išmokas pabėgėliams ir sutrumpinti maksimalų jų mokėjimo terminą, greičiausiai nudžiugino visus pavyduolius.
Deja, priėmus naująjį sprendimą, pabėgėliai pastatomi į tokią padėtį, kai jų patiriami sunkumai gali neigiamai paveikti jų požiūrį į Lietuvos valstybę, o pavyduoliams atsiras dar viena proga pasidžiaugti ir uoliau pabaksnoti į stringantį integracijos procesą.

Akivaizdu, kad buvo atsižvelgta į visuomenės nuomonę ir artėjančius rinkimus, tačiau nebuvo įvertinta, kad vietoj pagalbos pradėti naują gyvenimą Lietuvoje tai gena žmones į skurdą ir pažeidžiamumą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) sprendimu, vienkartinė pašalpa įsikūrimui sumažėjo tiek, kad jos vargiai pakaks vieną mėnesį apmokėti vieno kambario buto nuomą Vilniuje. Kaune, sumokėjus už tokį būstą, liktų pinigų tik nuolatiniam viešojo transporto bilietui, bet nepamirškime, kad būstų nuomotojai dažnai prašo bent trijų mėnesių užstato. Maistui nelieka jau nieko.

SADM taip pat sumažino pašalpas vaikui ir šeimai. Kasdienėms reikmėms viena šeima negalės gauti daugiau kaip 510 eurų. Praėjus integracijos savivaldybėse pusmečiui, vienas asmuo galės pretenduoti tik į 102 eurų pašalpą, kuri neįsidarbinusiam turėtų padengti ir būsto nuomą, ir maistą, ir kitas, įskaitant kelionę viešuoju transportu, išlaidas. Pagalvokime, juk tai bus žmonės, kurie neturi nieko, nei santaupų, nei jokių ryšių Lietuvoje, vadinasi, neturi į ką kreiptis laikinos pagalbos. Žinoma, esama nevyriausybinių organizacijų ir pilietinių iniciatyvų, tačiau manyčiau, kad Darbo partijos atstovės vadovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai nepritinka galvoti, kad labdara ar asmeninės iniciatyvos užkamšys visas tas spragas, kurios atsiranda pasitraukus viešajam sektoriui.

SADM sprendimu, vienkartinė pašalpa įsikūrimui sumažėjo tiek, kad jos vargiai pakaks vieną mėnesį apmokėti vieno kambario buto nuomą Vilniuje. Kaune, sumokėjus už tokį būstą, liktų pinigų tik nuolatiniam viešojo transporto bilietui, bet nepamirškime, kad būstų nuomotojai dažnai prašo bent trijų mėnesių užstato. Maistui nelieka jau nieko.

Artūras Rudomanskis

„Po pusės metų [pabėgėlių] šeima gali jau patekti į skurdo riziką,“ – BNS sakė pabėgėlių integracijai tarpininkaujančios Vilniaus arkivyskupijos organizacijos „Caritas“ vadovas Linas Kukuraitis. Vis dėlto valstybės įstaigos nepaklaũsė daug patirties, susijusios su pabėgėlių integracija, sukaupusių nevyriausybininkų – kad piniginės pašalpos turėtų siekti Lietuvos gyventojams mokamų pašalpų dydį. Kitaip tariant, daug streso ir sunkumų patyrę pabėgėliai turės per 9 mėnesius (3 mėn. Rukloje ir 6 mėn. savivaldybėje) lietuvių kalbos, kultūros žiniomis ir socialiniais ryšiais prilygti nuolatiniams šalies gyventojams, kad galėtų su jais lygiomis sąlygomis ieškotis darbo.

Ypač didelėje skurdo rizikoje atsidurs šeimos, kuriose bus išlaikomų asmenų, ypač jei tarp jų bus pensininkų ar žmonių su negalia. Paprastai tokia situacija skatina griebtis bet kokio šiaudo. Gali būti ir taip, kad beviltiškoje situacijoje atsidūrusius žmones įtrauks nusikalstamas pasaulis. Taip nutinka daugybei skurstančių gyventojų visame pasaulyje – ypač etninėms mažumoms. Pažeidžiamas visuomenės grupes įsiurbia tokios veiklos kaip nelegali prekyba (pvz., cigarečių), prostitucija ar narkotikų platinimas – minimalią algą viršijančios, apie 400 – 500 eurų siekiančios pajamos iš tokios veiklos atrodys kaip tikras išsigelbėjimas.

Daug streso ir sunkumų patyrę pabėgėliai turės per 9 mėnesius (3 mėn. Rukloje ir 6 mėn. savivaldybėje) lietuvių kalbos, kultūros žiniomis ir socialiniais ryšiais prilygti nuolatiniams šalies gyventojams, kad galėtų su jais lygiomis sąlygomis ieškotis darbo.

Artūras Rudomanskis

Rugsėjo mėn. agentūra „Reuters“ palygino paramą pabėgėliams įvairiose valstybėse. Visose šalyse pabėgėliai turi teisę į maistą, pastogę ir medicininę pagalbą, mokyklas vaikams, teisę gauti vertėjo ir advokato paslaugas. Nujaučiu, kad sulaukčiau piktų komentarų, jei pradėčiau Lietuvą lyginti su Švedija ar Vokietija, todėl siūlau pažiūrėti, kaip Lietuva atrodo Vidurio ir Rytų Europos kontekste.

• Bulgarija: gavę prieglobstį, asmenys įgyja lygias teises su piliečiais, išskyrus balso teisę ir karinę prievolę.
• Čekija: gavus prieglobstį, valstybė teikia socialines išmokas kaip piliečiams ir kompensuoja persikvalifikavimą, būsto paieškos išlaidas.
• Estija: gavus prieglobstį – integracijos programa ir tos pačios socialinės išmokos kaip piliečiams, įskaitant pensiją.
• Kroatija: gavus prieglobstį, valstybė kompensuoja nuomos mokestį dvejus metus, jei asmuo neišgali išsinuomoti būsto.
• Latvija: gavus prieglobstį – 256 Eur/mėn. pašalpa suaugusiems ir 76 Eur/mėn. nepilnamečiams.
• Lenkija: gavus prieglobstį metus mokama apie 315 Eur/mėn. pašalpa nuomai, maistui, drabužiams ir lenkų kalbos pamokoms. Medicininės paslaugos, teisinė ir psichologinė pagalba – nemokamos.
• Rumunija: 127 Eur/mėn. pašalpa gavusiems prieglobstį.
• Slovakija: gavus prieglobstį – teisė į bedarbio pašalpą, nesuradus darbo, ir vienkartinė 300 eurų išmoka.
• Vengrija: pasirašiusiems „integracijos sutartį“ – finansinė parama ir subsidijuoti būstai.

Manau, kad pabėgėlius reikėtų traktuoti kaip šalies piliečius – taip yra daroma daugumoje Rytų Europos šalių, tačiau valstybė taip pat privalo atsižvelgti į specialiuosius jų poreikius: kalbos barjerą, patirtus karo baisumus. Turėtume orientuotis ne į skurdžiausias regiono valstybes, bet bent jau į kaimyninę Lenkiją, kurioje pabėgėliams skiriamos ir bendros, ir tikslinės išmokos. Teikti paramą paslaugų pavidalu irgi yra būtina, bet, turint omenyje, kad valdžios institucijose sukaupta tiek mažai žinių apie pabėgėlių poreikius, tikėtina, kad jie patys geriausiai žinos, kas jiems svarbiausia, o gyventi ir integruotis pagal savo poreikius jie galės tik laisvai disponuodami pakankamu grynųjų pinigų kiekiu.

Kas nutinka, kai namų ūkyje trūksta disponuojamų pinigų? Pirmiausia kyla pagunda gyventi pusiau natūrinio ūkio sąlygomis – patiems gamintis valgį, vengti rinkoje pirkti paslaugas, įsigyti buitį palengvinančios technikos. Ši našta labiausiai užgula moterų pečius, ir kuo daugiau darbo joms tenka namuose, tuo mažesnė tikimybė, kad jos įsitvirtins darbo rinkoje. Turėdami mažai disponuojamų pinigų, pabėgėliai neturės galimybės nusipirkti net transporto bilietų, kad nuvyktų į darbo pokalbius, negalės nė pagalvoti apie laisvalaikį, per kurį galėtų susipažinti su šalies kultūra, papročiais, įgyti draugų ar pažįstamų, kas tikrai galėtų palengvinti jų integraciją mūsų šalyje.

Tenka tik apgailestauti, matant, kad nepakankamai atsakingai savo pareigas atliko šalies vadovės patarėjai, nes prezidentės D. Grybauskaitės interviu LRT radijui metu išsakytas pritarimas išmokų mažinimui, teigiant, jog tai skatins spartesnę pabėgėlių integraciją ir užtikrins teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu, nebuvo pakankamai pagrįstas, žinant, kaip sunkiai Lietuvos darbo rinkoje sekasi priešpensinio amžiaus asmenims, ilgesnį laiką vaikus auginusioms motinoms (galbūt ir tėčiams) ir žmonėms su negalia.

Pakankama socialinė parama yra reikalinga, kad karo baisumus iškentėję žmonės turėtų laiko atsigauti, o nebūtų iš karto išgrūsti į gyvenimo paraštes. Be to, pagaliau reikia baigti vaikytis populistinių, sensacingų straipsnių ir reportažų bei veiksmų, kurie problemos nepanaikina, bet ją tik gilina.