Ir nors lietuvių liaudies išmintis byloja „Nevaryk Dievo į medį“, lietuviškam kuklumui XXI amžiuje vietos nėra. Turėdami galimybę pažinti geriausiai pasaulyje išsivysčiusių šalių pavyzdžius ir semtis jų patirties, aukščiausių standartų privalome siekti ir savo šalyje.

Nenusigąskite, jei ir šiame straipsnyje dažnai sutiksite žodį „atvirumas“ – kalbant apie komunikacijos procesus Norvegijos teismų sistemoje, tai, kaip jau supratote, neišvengiama. Jei kažkam labiau patiks, galima šį žodį keisti ir į dialogą, aiškumą, skaidrumą, etiką ir t.t.

Pasižiūrėkime, kokiais žodžiais lietuviškoje medijoje dažniausiai sutinkami mūsų teisėjai ir teismai: „teisėjai paglostė“, „pasakė savo tiesą“, „skandalas tęsiasi“, „nuolaidžiauja“ – turbūt neverta tęsti... Kontrastas akivaizdus, bet ar tikrai viskas taip blogai?

Ar teismuose kas diena kyla tik „skandalai“?

Tikrai ne. Visuomenės palaikymo nesulaukiančius sprendimus kasdien priima ir Norvegijos teismai, tačiau aukštas visuomenės ir žiniasklaidos teisinis išprusimas bei pagarba pačiai valstybei, užkerta galimybę plėtotis neracionaliai kritikai.

Požiūris į žmogų – svarbiausia

Oslo apylinkės teismas, kuriame teko stažuotis, didžiausias Norvegijoje. Praėjusiais metais čia buvo gauta daugiau nei 16 tūkst. bylų, o per dieną pastate, kuriame kartu įsikūręs ir Oslo apygardos teismas, apsilanko apie 800 žmonių.

Pravėrus teismo duris kiekviename žingsnyje susiduri su tobulai valdoma komunikacija: kairėje – skaitmeninės lentos su informacija apie teisme nagrinėjamas bylas, priekyje – lentelė su nuorodomis, kur rasti liftą, tualetą, paramos liudytojams skyrių, dešinėje – klientų aptarnavimo langas, kuriame išvysti maloniai besišypsančius, puikiai su savo dėvima uniforma atrodančius vyriškius, kartu atliekančius ir teismo apsaugos funkciją.

„Teisme bandome suderinti saugumą su atvirumu, ypatingą dėmesį skiriame maloniam žmonių aptarnavimui – jei žmogus teisme jaučiasi saugus, su juo gražiai elgiamasi, tai turi be galo didelės įtakos jo dalyvavimui teismo procese, pavyzdžiui, teikiamų parodymų tikslumui“, – pasakoja teismo pastato Apsaugos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėjas Frode Woldas.

Kokia viso to esmė? Įžengęs į teismą tu nesijauti vienas, pasimetęs, išsigandęs – aplinkui lydinčios teismo personalo šypsenos ir nuoširdus noras padėti sukuria gerą atmosferą jau pirmąją minutę. Todėl visai nenustembu teisme išvydusi ir tyvuliuojantį vandens baseiną, pilną laimę nešančių monetų – suprask, lankytojai čia mielai ir vėl sugrįžtų.

Lietuvos teismų lankytojų patirtis prieš kelerius metu dažniausiai būdavo gerokai kartesnė. Nors šiandien situacija sparčiai keičiasi į gerąją pusę (personalas nuolat mokomas bendravimo su teismo lankytojais, įdiegtas vieno langelio klientų aptarnavimo principas, kuriama aiškesnė informavimo apie teismo posėdžius sistema), tačiau vis dar galima išgirsti pasakojimų, kurie verčia susimąstyti:

„Pirmą kartą gyvenime vykau į teismą dėl smulkaus administracinio pažeidimo. Buvo keista ir labai nejauku, kai teismo posėdžio pradžios laukti teko viename koridoriuje su policijos atvesdintais ir antrankiais surakintais įtariamaisiais, aplinkui šurmuliuojant televizijos kameroms“, – savo įspūdžius pasakoja vadybininkas Andrius.

Kad išvengtų tokių situacijų, Norvegijoje jau seniai įrengti atskiri įėjimai ir laukimo salės nukentėjusiesiems ir kaltinamiesiems, veikia moderni teismo posėdžių salių paskirstymo sistema. Norvegų pavyzdžiu intensyviai sekame ir mes, diegdami priemones, padedančias teismo proceso dalyviams jaustis saugiau, patirti mažiau streso, platindami informacinius leidinius, mokydami teismo personalą apie psichologinę paramą stresą patiriantiems žmonėms. Per dvejus metus pavyko padėti pamatus net ir teismo savanorių, teiksiančių pagalbą teismų lankytojams, tinklo kūrimui. Galima drąsiai teigti – einame teisinga linkme.

„Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs“

Norvegijoje teismais pasitiki 88 proc. gyventojų, o visišką nepasitikėjimą reiškiančio piliečio tektų dar gerai paieškoti – tokie sudaro vos 1 proc.

„Kaip Jums taip pavyksta?“, – klausiu norvegų.

Oslo teismas
„Pagrindinė aukšto pasitikėjimo teismais priežastis – teisingi, nešališki ir didelę pagarbą turintys teismo sprendimai. Skaidrumas ir aukšti žiniasklaidos etikos standartai taip pat tam turi nemažai įtakos“, – sako Iwaras Arnstadas iš Norvegijos teismų administracijos.

Ar tai, jog Lietuvoje teismais pasitiki vos 28 proc. gyventojų, o teigiamai teismų darbą vertina mažiau nei pusė jų – 47 proc., reiškia, kad pasitikėjimo teismais mūsų šalyje nėra? Atsakyčiau priešingai – sukurtos visos sąlygos stebėti ir užtikrinti tinkamą teismo procesą, gauti informaciją iš pirmų lūpų, teisėjai išsijuosę komentuoja ir aiškina savo priimtus sprendimus, teismų atstovai spaudai operatyviai reaguoja į žiniasklaidos užklausas, tačiau sovietinis palikimas ir iš ten kylančios mentaliteto problemos pagalius į ratus vis dar kiša – juk negali būti gerai ten, kur visada buvo labai blogai.

Siekdami gyventojų pasitikėjimo, Norvegijos teismai stengiasi būti kiek įmanoma atviresni visuomenei.

„Atvirumas, skaidrumas yra labai svarbu visuomenei. Piliečiai turi teisę žinoti, kaip teisėjai naudojasi jiems suteiktomis galiomis. Kai mes žinome, jog kažkas turi galimybę stebėti mūsų darbą, žymiai sunkiau atsainiai priimti sprendimus“, – sako I. Arnstadas.

Pabuvojusi keturiuose Norvegijos teismuose įsitikinau, jog atvirumas čia pasireiškia visur – tik labai maža dalis teismo posėdžių yra uždari, teismo sprendimai žiniasklaidos atstovus pasiekia nenuasmeninti, ypatingas dėmesys skiriamas teisiniam švietimui. Taip pat viena iš atvirumo formų, darančių didelę įtaką pasitikėjimui teismais, laikoma teisėjų tarėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose. Šiuo metu Norvegijos teismuose dirba apie 50 tūkst. teisėjų tarėjų, kurie yra tarsi garantas, jog teismo procesas vykdomas tinkamai.

Turbūt sutiksite, jog kiekvienas teismų sistemos atstovas yra atsakingas už visos sistemos įvaizdį ir vienokiais ar kitokiais savo poelgiais turi tiesioginės įtakos pasitikėjimui teismais. Mūsų šalyje teisėjai kartais kaltinami arogancija, šaltumu, vis dar prisimenami laikai, kai teismai buvo laikomi uždaru luomu. Nors situacija šiandien keičiasi į gerąją pusę ir Lietuvoje teisėjai vis geriau suvokia atvirumo svarbą, komunikacijos reikšmė vis dar nepakankamai įvertinama, neretai stebimasi.

„Bet ar mes turėtume aiškintis, į kokią viešąją maitinimo įstaigą einame?” – atsakymas turėtų būti visiškai aiškus tiems, kurie supranta, kuo ir kodėl teisėjų statusas visuomenėje išskirtinis – tiek paskyrimo, tiek atsakomybės požiūriu.

Gaila, jog mūsų šalyje (tikrai ne tik teismuose) vis dar pamirštama, jog tokie paprasti dalykai kaip vietoje ir laiku parodytas žmogiškumas, nuoširdi šypsena, suteikta pagalba gali ilgam palikti neišdildomą įspūdį, o tinkamai suteikta informacija, prisiimta atsakomybė už savo veiksmus ir žodžius – kurti pagarbą ir pasitikėjimą.

Nesunku įsijausti į paprasto žmogaus kailį – jei karčią patirtį primena pirmas apsilankymas teisme (nesulaukiau reikiamos pagalbos, teisėjas buvo ne tos nuotaikos ir pan.), Sizifo darbu tampa visos pastangos tokiam žmogui parodyti gerąją teismų pusę – pavieniai atvejai tampa šaukštu deguto medaus statinėje.

Štai gilias demokratines šaknis turinčioje valstybėje karūnų atsisakyta jau seniai.

„Teisėjai kaip ir kitas personalas yra laikomi teismo darbuotojais, čia nejaučiama hierarchijos, greičiau pagarba kiekvienam, atliekančiam savo darbą“, – mintimis dalinasi Oslo Aukščiausiojo Teismo atstovas spaudai Sveinas Tore Andersenas.

Norvegijoje įprasta, jog teisėjas teismo salėje pats įsijungia reikiamą įrangą, papildo vandens grafinus ar pasiūlo nosinaičių pravirkusiam liudytojui. Čia nėra teismo posėdžių sekretorių – viską rašo pats teisėjas, vairuotojų – reikalui esant vykstama taksi, o dar dažniau – viešuoju transportu. Toks paprastumas žavi, o akcentuojama lygybė leidžia užsitarnauti dar didesnę aplinkinių pagarbą, kuri čia juntama kiekviename žingsnyje.

Ir čia reikia pasakyti, kad ir Lietuvoje tokių teisėjų tikrai yra – ir ne tik, tokių – didžioji dauguma. Savo jautrumu, paprastumu ir atsidavimu darbui jie, ko gero, pralenktų ir ne vieną Norvegijos teismo teisėją, deja, dažniausiai į tokius žmones nei žiniasklaida, nei teismų lankytojai dėmesio nekreipia. Juk šie žmonės tiesiog dirba savo darbą – tyliai, kantriai, ilgai, o paskui su visa sukaupta manta streso, išgyvento svetimo skausmo, regėto žiaurumo, skaudžių replikų, viešo teisėjo vardo pažeminimo, tiesiog išeina į pensiją.

Santykiai grįsti pagarba ir pasitikėjimu

Tinkamas visuomenės informavimas – vienas pagrindinių dalykų, siekiant būti išgirstiems ir teisingai suprastiems. Ypatingas vaidmuo čia tenka neretai ketvirtąja valdžia įvardijamai žiniasklaidai.

Norvegijoje žodis „etika“ nėra vien sparnuota frazė – čia galioja aukščiausi žiniasklaidos etikos standartai. Be priežasties reiškiama teisėjo priimtų sprendimų kritika ar popsiškos antraštės čia, skirtingai nei Lietuvos medijoje, nedominuoja. Bendraujant su didžiausio Norvegijos televizijos kanalo TV2 Kriminalų skyriaus reporteriais ir žurnalistais, laidų prodiuseriais, ne kartą buvo akcentuojama, jog žurnalistai šalies teisėjams jaučia didelę pagarbą, o santykiai čia yra grįsti abipusiu pasitikėjimu. Bet koks neetiškas žiniasklaidos atstovų poelgis (beje, tokį prisiminti norvegams sekėsi gana sunkiai) yra giliai smerkiamas tiek teismų sistemos, tiek žiniasklaidos organizacijų.

„Norvegijoje žurnalistai jaučiasi dėkingi gavę teisėjo komentarą, jaučiama abipusė pagarba. Jie puikiai pasiruošę, informaciją pateikia išanalizavę, o kažko nesuprasdami visada kreipiasi. Žiniasklaida čia nepriklausoma, todėl galime visiškai pasitikėti vieni kitais“, – pasakoja Oslo apylinkės teismo teisėja Ina Strømstad, atliekanti teisėjo spaudai funkciją (aut. pastaba – Norvegijoje veikia teisėjo spaudai institutas, kuriam priklausantys 10 šalies teisėjų visos teismų sistemos vardu teikia komentarus žiniasklaidai). Norvegai sunkiai suvokia, kaip žiniasklaidoje galima kritikuoti teismo priimtą sprendimą ar rodyti nepasitenkinimą, teisėjui atsisakius duoti komentarą – jų nuomone, raštiškas teisėjo sprendimas kalba pats už save.

Racionali kritika yra reikalinga ir dėl žemo lietuvių pasitikėjimo teismais kaltinti žiniasklaidą nebūtų teisinga, tačiau pažvelgus, kokius darbo principus taiko užsienio plunksnos broliai, kontrastas čia akivaizdus. Lietuvoje tiesiogiai su teismais susiduria vos 8 proc. gyventojų, vadinasi, likusiųjų 92 proc. nuomonę apie teismų darbą formuoja iš aplinkos ateinanti informacija – didžioji dalis jos gaunama iš žiniasklaidos.

Giliai įsišaknijusi popkultūra dažnai nustelbia objektyvią tiesą – akcentuojami šou elementai užgožia objektyvius teismų sprendimus, neracionaliai kritikai pasitelkiama semantika sąmoningai ar ne kuria įspūdį, kad kažkas neskaidru, kažkas neteisinga, nors realybė būna visiškai kitokia – kam įdomūs faktai, apie smarkiai tobulėjančią, kompetentingą, tam tikrais aspektais Europoje netgi pirmaujančią Lietuvos teismų sistemą.

Pavyzdžiai veikia

Šiame straipsnyje žodis „atvirumas“ buvo paminėtas 6 kartus – štai Jums ir atsakymas, kokiu keliu judant galima pasiekti geriausius rezultatus. Jei visuomenėje, kurioje pragyvenimo lygis vienas aukščiausių pasaulyje, o laimingų žmonių skaičius vienas didžiausių, tai veikia – kodėl gi šio principo copy-paste negalėtų prigyti ir čia? Ne tik galėtų, bet ir gali. Dar truputis palaikymo ir pagalbos iš šalies – žiniasklaidos, visuomenės – bei dar daugiau sutelktų pastangų išsivalyti nuo to šaukšto deguto ir norimas rezultatas – ranka pasiekiamas.