Vėliau – maršrutinis mikroautobusas. Kaip dauguma žino, „mikriukų“ vairuotojai nelabai laikosi greičio apribojimų mieste. Vos tik įlipusi supratau, kad kelionė bus įdomi (jeigu galima ją taip pavadinti). Vos spėjau įkelti abi kojas, vairuotojas pradėjo spausti greičio pedalą ir lėkti. Įdomiausia, kad duris uždarė tik pavažiavęs kokius 100 m (matyt, pravėdinti norėjo). Gerai, kad spėjau iš karto atsisėsti ir įsikibti į turėklus.
Uždarius duris prasidėjo „linksmybės“. Skubėdamas nežinia kur, pradėjo rikiuotis iš vienos eismo juostos į kitą ir landžioti tarp automobilių. Žinoma, į pagalbą pasitelkė ir garsinį signalą, užlindinėjo prieš kitus automobilius. Aplenkęs juos, staigiai stabdydavo, tai neva kerštas už tai, kad nesitraukė iš kelio. Pasitaikė vienas karštakošis vairuotojas, kuris privažiavęs šalia pradėjo pypsinti, rodyti įvairius gestus ir su savo automobiliu staigiai sukti link „mikriuko“, norėdamas pagąsdinti.
Jaučiausi kaip karuselėse, sėdynėje laksčiau į visas keturias puses, o jei būtų tekę stovėti tai oho, koks iššūkis būtų išsilaikyti (gal sportuoti pradėti, kad kitą kartą sugebėčiau išsilaikyti ir netektų griuvinėti?) Žinoma, „mikriuko“ vairuotojas pažėrė visą puokštę įvairiaspalvių žodelių, siunčiančių toli toli ir atsilygino tokiais pat vinguravimo po kelią manevrais. O keleiviams atsakymas paprastas: „Nepatinka – išlipkit, niekas neverčia važiuoti“. Visos šios kelionės metu suskaičiavau mažiausiai 6 avarines situacijas, vėliau jau nebuvo įdomus skaičius, svarbiau buvo išsilaikyti sėdynėje.
Kas svarbiausia, čia tik pradžia. Persėdusi į savo automobilį, prie dviejų šviesoforų, degant raudonai šviesai, praskrido du BMW markės automobiliai (neturiu nusistatymo, kad tik BMW sukelia avarijas, bet tą dieną tik tokie automobiliai pasitaikė akiratyje). Sakydama „praskrido“, tą ir turiu galvoje, nes greitis – mažiausiai 70km/h. Na, žinoma, po tokių vaizdelių, prie naujai atidaryto prekybos centro esančio šviesoforo moters manevravimas per juostas (turbūt nesuprato, kad reikia važiuoti viena juosta, o ne dviem iš karto) atrodo menkniekis, bet... Žinoma, dar pora močiučių, šokančių į gatvę ten, kur sugalvojo ir kur užsinorėjo, net nepasižiūrėjusios, ar yra automobilių ar ne...
Dar iškilo vienas klausimas dėl močiučių. Eidamos šaligatviu, jos remiasi lazdele, šlubuoja, eina lėtai, o kai į gatvę šoka, tai jau ir lazdelė į orą pakyla ir beveik bėgti sugeba. Hm... Įdomu, iš kur tokie sugebėjimai? Arba kai reikia įlipti į troleibusą ar autobusą. Atrodo, kad jų nepalauks ir nuvažiuos be jų. Visuomet lazdos į orą kyla ir pirkiniams vežti pritaikyti ratukai važiuoja per kitų belaukiančių žmonių kojas.Gink Dieve, neteigiu, kad visos močiutės tokios, tikrai yra geraširdžių, nuoširdžių ir neapsimetinėjančių. Na, bet ne apie močiutes aš čia.
Gaila, kad neturiu automobilyje vaizdo registratoriaus, po šios dienos įvykių pirmas pirkinys ir bus šis, mano nuomone, labai svarbus daiktas.
Na, o pabaigai... Ironija nuskambėjusi mano istorijoje lai ir lieka savo vietoje, tačiau prašau kiekvieno sėdančio už vairo pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie savo artimus, mylimus ir Jus mylinčius žmones.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone ar patirtimi? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: