Apie šuns įsigijimą pradėjau svarstyti gana seniai, prieš kokius trejus ketverius metus. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių tekdavo tai atidėlioti. Tai mama atkalbinėjo, tai pati vis svarsčiau, ar netingėsiu, ar turėsiu kantrybės ir pan.
Galutinai apsisprendžiau priimti šunį į savo gyvenimą 2014 metų rudenį. Ilgai svajojusi apie kilmingą vokiečių aviganį, galiausiai suvokiau, kad tokiam šuniui mano mažame bute nepakaktų vietos, tad pradėjau svarstyti apie mažesnę „alternatyvą“. Po šio sprendimo buvo dar vienas – pasidairyti naujo šeimos nario vietinėse gyvūnų prieglaudose.
Svajojau apie mažą pūkų kamuoliuką, ilgai dairiausi tokio mažylio, jau lyg ir buvau radusi, bet… Man vis dar svarstant apie įvairius su šuns auginimu susijusius dalykus, jį pasiėmė kiti žmonės. Nusivyliau, netgi šiek tiek liūdėjau, pradėjau abejoti savo sprendimu auginti šunį, nes pamaniau, kad tai buvo kažin koks ženklas.
Vis peržiūrėdavau šunų nuotraukas „Lesės“ puslapyje, sekdavau naujienas „Facebook“. Nežinau, kodėl staiga sugalvojau pažiūrėti „Grindos“ puslapyje esančias šunų nuotraukas. Žinojau, kad į sanitarinę tarnybą pakliuvę šunys ilgai ten neužsibūna, tad nusprendžiau pasidairyti ir ten. Akys iškart užkliuvo už Dakotos (tuometinis jos vardas buvo Nr. 583). Niekaip negalėjau suprasti, ką toks grakštus, išdidus ir tiesiog šiaip nuostabus šuo veikia tokioje baisioje vietoje. Nieko nelaukdama pasiskambinau į „Grindą“ ir pasistengiau gauti daugiau informacijos, o ją gavusi prižadėjau atvažiuoti apsižiūrėti ir maldavau nieko blogo jai nepadaryti.
Sanitarinėje tarnyboje lankiausi pirmą kartą. Nesinori pasakoti, kokį įspūdį man paliko ta vieta, nes šis projektas yra skirtas linksmoms istorijoms, bet galiu pasakyti tik tiek, kad tokių vietų turėtų visai nebūti. Dabartinį savo šunį galėjau pamatyti tik pasakiusi jos registracijos numerį. Kai ją atvedė, ji toli gražu nebuvo panaši į tą išdidų šunį nuotraukoje. Nors ir būdama be galo draugiška ir ištroškusi dėmesio, ji taip pat buvo labai baikšti ir nepatikli. Nepaisant to, mes susidraugavome iš karto. Užteko dešimties minučių jos pavedžiojimo po teritoriją, kad suprasčiau, kad noriu šio šuns.
Rugpjūčio 16 dieną bus lygiai aštuoni mėnesiai, kai Dakota atsirado mano gyvenime. Per šiuos mėnesius buvo visko – ir sugraužtų daiktų, ir pykčių, ir balučių bei krūvelių namuose, ir lojimo ant žmonių. Žodžiu, visko. Šiuo metu Dakota jau yra laikoma suaugusiu šunimi ir jai namuose suteikiama daugiau laisvės – paliekami atviri kambariai ir nebeslepiami daiktai (po ilgo išbandymo laikotarpio ji galiausiai išlaikė gražaus elgesio egzaminą).
Vienareikšmiškai ji yra nepaprastas šuo. Nors jos buvę šeimininkai ir buvo niekam tikę – ne tik ją mušė, bet dar ir paliko likimo valiai sanitarinėje tarnyboje – Dakota vis tiek išliko nepaprastai gero charakterio. Ji draugiška su visais – sutaria su absoliučiai visais šunimis, tiek mažais, tiek dideliais, bando draugauti su katėmis (žinoma, prieš tai jas šiek tiek pavaikydama). Su žmonėmis reikia daugiau laiko apsiprasti, bet iki šiol nėra nieko nuskriaudusi. Po to, kai „Grindoje“ prasirgo virusine liga, visiškai atsigavo, atsiaugino gražų kailį ir papilnėjo 6 kilogramais.
Tai yra žaismingas, smalsus, draugiškas ir labai aktyvus šuo, kuris gana greitai prisitaikė prie naujų namų ir mano paros ritmo. Suprato, kad rytais reikia miegoti ilgiau, o vakarais galima ilgiau padūkti ir pabūti lauke. Jau pirmą dieną atrado savo vietą, t. y. asmeninį sėdmaišį, kuris iki tol stovėjo kambaryje, kaip mažai naudojama interjero detalė. Dakota yra labai imli dresūrai (vis tik ne veltui turi aviganių kraujo), tačiau vis dar pilna to jaunatviško nerangumo ir žaismingumo, kuris mane šitaip žavi.
Praėjo beveik 8 mėnesiai – tik 8 mėnesiai, o aš jau supratau, kad visa savo siela linkstu prie šunų ir darausi tuo „šunų žmogumi“. Man patinka šita „maža“ prielipa, kuri nuolat sekioja iš paskos, reikalauja dėmesio, rytais savo šlapia nosimi kutena ausį, o naktimis su medvilninės virvės mazgu daužo per galvą reikalaudama žaidimų. Myliu šį „pūkų kamuoliuką“, kuris rytais užgriūna ant manęs visais savo 22 kilogramais ir padėjusi galvą ant krūtinės tyliai atsidūsta. Pasiimti ją buvo geriausias sprendimas. Jaučiuosi lyg atradusi savo šuniškąjį alter ego.
Redagavo Milda Bukantytė, fotografas Vytautas Jacunskas
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!
Norinčius tapti projekto dalimi – pasidalinti istorija apie pasikeitusį gyvūnų gyvenimą patekus į Jūsų namus – prašome užpildyti anketą, ir mes su Jumis susisieksime. Laimingų istorijų dalyviai (šeimininkai su augintiniais) fotografuojami penkiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Mažeikiuose. Taip pat prašome atsiliepti fotografus ir žmones iš kitų miestų, norinčius ir galinčius prisidėti prie projekto įgyvendinimo – fotografuoti arba padėti rengiant fotosesijas. Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.