Šimtukininkų kalvė provincijoje: bėgo iš pamokų, nusirašinėjo, o rezultatai stulbina

Deimantas Batulevičius mokykloje buvo kaip visi padūkę berniukai. Kartu su klasės draugais jis rengdavo lenktynes ant kėdžių, braižydamas klasės parketą, vienu metu buvo itin susidomėjęs pokeriu, nors tai visai nedžiugino mokytojų. Kartais su draugais Deimantas pabėgdavo iš pamokų, tačiau, kaip pats sako, tik iš mados. Iš tikrųjų bėgti vaikinui nebuvo reikalo – į namus, esančius kaimelyje už dešimties kilometrų, autobusas veždavo tik po pamokų, o ir pamokos sekdavosi per daug gerai, kad iš jų bėgtų.

Kita buvusi mokinė Jieva Vilkaitytė buvo ramesnė. Mergina niekada nesuprato, kodėl reikia bėgti iš pamokų ir tvarkingai ruošdavosi mėgstamiausioms matematikos, chemijos ir biologijos pamokoms. „Aš gal tokia nuobodesnė, nebuvau iš tų, kurie ką nors iškrečia“, - juokiasi mergina. Šiais metais jie abu baigė Vilkaviškio „Aušros“ gimnaziją ir tvirtina, kad mažo miestelio mokyklos niekuo nenusileidžia miesto mokykloms – priešingai jose mokytis netgi geriau.

Tai patvirtina puikūs rezultatai – abu gali pasididžiuoti surinkę net po penkis šimtukus iš valstybinių egzaminų.

Ir šimtukininkai nusirašinėja

Deimantas niekada ilgai nesėdėjo prie knygų ir savo gerus mokymosi rezultatus vadina talentu. „Man buvo labai lengva mokytis, pabūnu pamokoje, paklausau ir viskas, nei kartotis reikia, nei kažką papildomai mokytis. Naktimis tikrai nesėdėdavau ir nekaldavau“, - džiaugiasi jis.

Vaikinas tvirtina, kad labiausiai noras mokytis priklauso nuo mokytojo. Jeigu jis sugeba sudominti – mokiniui norėsis gilintis į tą dalyką, sužinoti daugiau. Deimantui labiausiai patiko matematika, informatika, fizika, tačiau lietuvių kalbos jis taip ir nepamėgo: „Gal dėl to, kad seniai lietuviškas knygas esu skaitęs, tik angliškai skaitau. Jau dvyliktoje klasėje pastebėjau, kad ir su stiliumi nelabai gerai, ir mintys prastai dėliojasi.“

Būtent lietuvių kalbos egzaminas Deimantui pakišo koją įstoti į norimą universitetą Jungtinėje karalystėje, tačiau šiandien jis dėl to yra laimingas: „Stojau į Glazgo universistetą, tačiau mane iš karto atmetė, nes iš lietuvių egzamino turėjau 63 procentus. Reikalavimai milžiniški, tačiau įstojau į labai gerą Durkheimo universitetą, todėl manau tai tik į gera.“

Vaikinas nekantrauja pradėti studentavimo laikotarpį ir su jauduliu laukia, kada išvyks į užsienį. Nuo spalio prasidėsiantys teorinės fizikos mokslai jam yra patys įdomiausi, nors kuo norės dirbti ateityje vaikinas pasakyti dar negali. „Man patinka fizika, bet dar nežinau ką darysiu vėliau. Mano nemažai pažįstamų mokosi užsienyje, jie labai rekomendavo šias studijas, todėl nusprendžiau mokytis ne Lietuvoje. Truputį jaudinuosi, bet nebijau – jei nusprendžiau važiuoti – tai nėra ko bijoti“, - tvirtai sako jis.

Deimantas nelabai jaudinosi ir prieš valstybinius egzaminus – į juos ėjo tvirtai žinodamas, kad viskas bus gerai. Jam nereikėjo nei korepetitoriaus pagalbos, nei papildomų užsiėmimų: „Taip, tai yra talentas, aš viską puikiai įsimenu, bet mokytojų indelis taip pat neginčijamas. Jie daug prisidėjo ir, nors į mokyklą grįžti nenoriu, visada ją minėsiu gražiu žodžiu.“

Jis juokiasi, kad jam „moksliukui“ kartais tekdavo ir nusirašinėti, kartais Deimantas leisdavo sau patinginiauti ir nepadaryti namų darbų. „Dažniausiai tuos namų darbus ir nusirašinėdavau, tik niekada to nedarydavau aklai – jei kas nepatikdavo, pakeisdavau“, - juokiasi jis.

Iki šiol skambina mokytojams

Tos pačios mokyklos buvusi mokinė Jieva Vilkaitytė nuo mažų klasių girdėjo draugų erzinimus, kad ji moksliukė. „Bet tokie draugiški tie pasakymai buvo, ne kokios patyčios“, - tvirtina ji. Mergina gavo šimtukus iš lietuvių, anglų kalbų, biologijos, matematikos ir chemijos egzaminų ir tvirtina, kad tai nebuvo tokia jau sunki užduotis.

„Manau, kad tai bendras rezultatas tiek mokytojų, tiek paties mokinio ir tas nuvertinimas rajonų mokyklų yra labai neteisingas, nes mano mokykla tikrai buvo viena geriausių, o mokytojai tikri profesionalai – gerai išmanantys savo sritį. Labai liūdna, kad jie „nurašomi“ kitų visai be pagrindo“, - sako ji.

Mergina tvirtina, kad mažame miestelyje ryšys tarp mokytojų ir mokinių yra daug glaudesnis, jie puikiai vieni kitus pažįsta. Jievai pavyko įgyvendinti savo svajonę – įstoti į medicinos mokslus Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Nepaisant to studentė juokiasi, kad į mokyklą mielai sugrįžtų: „Turbūt kaip daugelis norėčiau grįžti. Čia gera, ramu, lengva, visi tavimi rūpinasi, nėra jokio skirstymo – čia mokinys, čia mokytojas, čia direktorius. Visi kartu.“

Sugrįžusi į gimtąjį Vilkaviškio miestelį Jieva visada stengiasi užsukti į mokyklą, jei ko prireiktų drąsiai gali paskambinti mokytojams telefonu. „Net nesijaučia, kad išėjau. Ryšiai nenutrūko ir jaučiu, kad bet kada galiu į juos kreiptis. Niekada neteko samdytis korepetitorių, mokėti pinigus, kai kurie mokytojai rengė papildomus užsiėmimus, specialiai skirtus egzaminams. Kažkodėl rajonų mokyklos per daug nuvertinamos“, - liūdnai sako ji.

Rajonų mokyklose jaučiasi saugesni

Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos direktorius Aleksandras Žikevičius džiaugiasi, kad šiais metais mokykloje buvo net 22 šimtukai. Gimnazija panegia bet kokius stereotipus, jog rajonų ar kaimų mokyklose sunku mokyti kokybiškai, o mokiniai neturi tokių plačių galimybių kaip mieste.

„Mes išsikeliame sau aukščiausius tiklus ir ambicijas, džiaugiamės net ir mažiausia mokinių pažanga. Mūsų sėkmės paslaptis – daugelį metų nesikeičiantis mokytojų kolektyvas ir tai, kad mes bendraujame su vaikais, kartu siekiame rezultatų, galime smulkiai išanalizuoti, kas sekasi, o kas ne, ką dėl to reikia daryti“, - sako jis.

A. Žikevičius pabrėžia, kad mokytojams dirbti „Aušros“ gimnazijoje yra prestižas, mokykloje nori mokytis daugelis rajono vaikų: „Mažesniame kolektyve galime pamatyti, kur reikia tobulėti, paprasti bendrauti. Daug labai lemia santykiai ir gera aura. Ne paslaptis, kad šiame kaimiškame rajone yra apleistų vaikų, todėl reikia jiems padėti, domėtis, motyvuoti.“

Aktyvūs mokytojai nuolat tobulinasi savo srityse, rengiami psichologų seminarai, kuriuose gali dalyvauti ir mokytojai, ir mokinių tėveliai. „Juk paaugliai susiduria su begale problemų – nelaimingos meilės, problemos šeimoje, turime jiems padėti. Reikia mokėti išklausyti, nors tai velniškai sunkus darbas. Jie turi jausti pasitikėjimą“, - tvirtina A. Žikevičius.

Jis teigia, kad rajonų mokyklose vaikai paruošiame ne ką prasčiau negu didžiųjų miestų, o kalbos, kad kaime sunkiau mokyti – iš piršto laužtos. „Jie jaučiasi saugūs, čia daug saugiau nei kokiame Vilniuje ar Kaune. Visomis prasmėmis. Nėra tokios didelės konkurencijos dėl pažymių, jokių patyčių dėl to, kad esi gabesnis ar silpnesnis ar tavo šeima blogiau gyvena. Juk ne visi profesoriai, bankininkai yra iš Vilniaus“, - pastebi.

Mokytojai domisi kiekvienu mokiniu net kada jie palieka mokyklą, susiskambina, daro susitikimus. Direktorius mielai pasakoja, kaip jie gyena, kur įstojo, žino, kas nesiseka. „Mūsų šimtukininkė Jieva sunkiai gana gyveno, buvo reikalinga socialinė parama, tačiau stengiamės ir stengsimės padėti kuo tik galime, tikrai nenutrauksime ryšių. Jie yra mano mokiniai, nesvarbu, kad jau baigė mokyklą“, - tvirtai ir užtikrintai sako jis.

Švietimo kokybė priklauso nuo mokytojų, jų profesionalumo. Lietuvos pedagogai nuolat mokosi ir tobulina savo kvalifikaciją.

Palankios sąlygos pedagogų kvalifikacijos tobulinimui ir perkvalifikavimui sudarytos vykdant kelerių metų trukmės projektą „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra“, kuris remiamas ES struktūrinių fondų lėšomis..

Projekto metu mokytojai iš visos Lietuvos tobulina profesinius įgūdžius, išmėgina naujausias pedagogų kvalifikacijos tobulinimo formas, pavyzdžiui, vienerių metų,, pusmečio ir 3 mėn. ilgalaikes stažuotes Lietuvoje ir užsienyje.