Todėl , norėdamas sumokėti man priskaičiuotą mokesčių sumą, turėjau papildomai pakloti savo dviejų mėnesių uždarbį Vilniaus universitete. Gerai dar, kad mokėjimo terminas baigėsi tik šių metų viduryje – vos ne vos sukrapščiau reikiamą sumą.
Kaip čia gavosi, kad, Airijoje gaudamas lietuviškais standartais labai didelę algą, ne tik nesutaupiau lietuviškiems mokesčiams, bet likau dar ir skolingas? Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta: Airijoje gyventojų pajamų mokestis yra 20 proc., Lietuvoje – 33 proc. Trylikos procentų skirtumą įmanoma susimokėti. Atrodo paprastai, bet yra detalių, o jose, kaip sako airiai ar anglai, slypi velnias.
Tautiečio uždarbis ir mokesčiai Airijoje
Imkim vidutinį Lietuvos pilietį, kokių šiais laikais į Airiją suvažiavo dešimtys, jei ne šimtai tūkstančių. Šis pilietis maždaug per mėnesį susiranda ten darbą už vidutiniškai 1500 eurų per mėnesį atlyginimą. Siūlyčiau neprisiminti tų gausių pagyrūniškų internetinių komentarų apie milijoninių atlyginimų pasiūlymus vos nulipus nuo lėktuvo trapo – jų kūrėjai yra arba snarglėti paaugliai, nė karto užsienyje nebuvę ir norintys pasipuikuoti prieš bendraamžius, arba banditai bei sukčiai, norintys į užsienius prisivilioti tautiečių, kad galėtų juos apiplėšti ar išnaudoti.
Taigi, nuo gana normalų gyvenimą garantuojančio 1500 eurų atlyginimo Airijos mokesčių inspekcija apskaičiuoja 300 eurų mokestį – kaip minėjau, tai sudaro 20 proc. Tačiau čia pat pritaiko mokesčių nuolaidą, kuri viengungiui asmeniui šiuo metu yra 237 eurų (ji skiriasi priklausomai nuo įvairių sąlygų). Taigi, jei mokesčiai, apskaičiuoti nuo Airijos mokesčių mokėtojo algos, sudaro 237 eurus ar mažiau, pastarasis nemoka į Airijos iždą nė cento. O taip gaunasi, jei alga yra 1185 eurai ar mažiau.
Tai reiškia, kad Airijos valdžia pripažįsta, kad tie tūkstantis su viršum eurų yra pragyvenimo minimumas, kurį gaudamas Airijoje gyvenantis asmuo vos vos sudurtų galą su galu, ir kad nuo tokios algos negalima imti mokesčio. Nors daug kam gali atrodyti, kad airiai keistai elgiasi neapmokestindami lietuviškais mastais tokios didelės sumos - tūkstančio su viršum eurų, - airiai nėra tokie neprotingi. Jei jie paskaičiavo, kad tai yra ubagiškos pajamos, tai, patikėkit, taip ir yra. Ir iš savo patirties galiu tai patvirtinti.
Taigi, mūsų vidutinis tautietis, padirbėjęs vieną mėnesį Airijoje, uždirbęs 1500 eurų, sumokėjęs 63 eurus mokesčių, taupiai gyvenęs ir turėjęs būtinųjų pragyvenimo išlaidų apie 1100 eurų, per vieną mėnesį sutaupė apie 300 eurų.
Tautietis su 300 eurų grįžta į tėvynę
Taigi, kas tautiečiui atsitiks, jei jis, neduok Dieve, sugalvos sugrįžti į Lietuvą. Rekomenduoju turintiems aukštą kraujospūdį ar širdies ligą toliau nebeskaityti, o ir stiprios sveikatos skaitytojams reikėtų pasirengti galimam šokui. Ilgai nedelsdamas pasakysiu iškart – grįžęs į Lietuvą tautietis turės mūsų mokesčių inspekcijai sumokėti 1395 litus arba 404 eurus. Reikės atiduoti Airijoje sutaupytus 300 eurų ir iš giminaičių ar draugų išprašytų paskolinti 104 eurų. Nepadės apeliacijos į mokesčių inspekcijos sveiką protą. Pastaroji, tvirtai vadovaudamasi principu, kad mąstymas teršia smegenis, kerta iš peties – taip reikalauja Lietuvos įstatymai.
Paskaičiuokime
Kodėl pagal įstatymus Lietuvos iždui privaloma sumokėti mokesčių suma (404 eurų) daugiau nei 6 kartus viršija sumą (63 eurai), kurią reikia sumokėti Airijos mokesčių inspekcijai? Nulemia neapmokestinamų pajamų dydis. Jau minėjau, kad Airijoje gyvenančiam asmeniui oficialus pragyvenimo minimumas yra beveik 1200 eurų. Tuo tarpu Lietuvos valdžia galvoja, kad tautietis ir Lietuvoje, ir bet kokioje kitoje šalyje privalo išgyventi už 290 litų per mėnesį. Įdomu, kuo mūsų valdžia mus laiko, jei mano, kad įmanoma mėnesį pragyventi už tokią sumą. Gal išminties pasisėmė iš sovietmečio anekdoto, kuriame taupus (valdžios nuomone) lietuvis turi pajėgti išgyventi tik iš oro ir komunistinės (dabar reikėtų sakyti tautinės) idėjos?
Lietuvos mokesčių inspekcija skaičiuoja taip: 1500 eurų (5179 litų - dideli pinigai lietuviškais mastais, ar ne?), iš jų atimami neapmokestinami 290 litai (84 eurai) ir nuo likučio paskaičiuojami 33 proc. mokesčių. Gauname 1613 litų (467 eurų). Pagal dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį galima atskaičiuoti Airijoje sumokėtus mokesčius – 218 litus (63 eurus). Mokesčių inspekcija pateikia tūlam mūsų tautiečiui sąskaitą – 404 eurus (1395 litus). Tautietis parsivežė tik 300 eurų (tarkim, kad už kelionę pirmyn-atgal jis buvo susimokėjęs iš anksto), išsigandęs mokesčių inspektoriui aiškina, kad jis tiek net neturi, kiek iš jo prašo, nes ką uždirbo, tą išleido pragyvenimui. O mokesčių inspektoriai jam atsako - nieko mes nežinom, tokie įstatymai, o minimaliam pragyvenimui Airijoje tautiečiui pakanka to paties minimumo kaip ir Lietuvoje - 290 litų (84 eurų). Dar paliepia kuo greičiau sumokėti tuos mokesčius (matyt, vargstantys Lietuvos valdininkai pritrūko pinigų savo prestižui – naujiems tarnybiniams BMW ar Mersedesams).
Nesunku nuspėti, kad po viso šito minėtasis tautietis nusikeiks – angliškai, jei jau išmoko, arba rusiškai, jei dar nepamiršo – ir, pasiuntęs lietuvišką valdžią kur nors toliau, išvažiuos atgal į tuos užsienius, visais šventaisiais prisiekęs nebedaryti tokių klaidų ir nebegalvoti apie grįžimą į Lietuvą. Bent jau iki tol, kol valdžia į protą neateis.
Lietuvos valdžia: emigruok ir niekada nebegrįžk
Daugiau šiuo klausimu domėjęsi piliečiai pamanys, kad Lietuvos mokesčių inspekcija suteikia galimybę visiškai išvengti mokesčių mokėjimo Lietuvos iždui. Toji galimybė susideda iš daugybės reikalavimų: turi išbūti užsienyje ne mažiau kaip 6 mėnesius (mano vizitas truko 5 mėnesius) ir nepalikti jokių socialinių-ekonominių interesų Lietuvoje (šeimos, nekilnojamojo turto, paskolų iš banko, t.y.), iš viso nebūti susijęs su Lietuva.
Taigi, jei susiruošei padirbėti kitoje šalyje, Lietuvos valdžia tau tiesiog įsako – nebegrįžk. Mesk, tautieti, viską, ką turi Lietuvoje – parduok butą, atsiskaityk su bankais, susitvarkyk reikalus su mokesčių inspekcija, prižadėk daugiau niekada nebegrįžti į tėvynę, na, nebent tik kaip turistas ar tėvų kapų aplankyti…
O ką daryti tokiems kaip aš, kurie išvykdami trumpam nenori paskui save tempti visą šeimą, turi butą ir paskolą? Yra trys variantai. Pirmas: gavus pasiūlymą laikinai padirbėti ar pasistažuoti užsienyje, paprasčiausiai atsisakyti to pasiūlymo – dėl šventos ramybės. Antras: važiuoti į užsienį, uždirbti, grįžti atgal, nieko nedeklaruoti ir tikėtis, kad mokesčių inspekcija nieko nesužinos, t.y., faktiškai pažeisti įstatymus. Trečias: važiuoti, užsidirbti, grįžti ir sumokėti mokesčių inspekcijai baudą už tai, kad grįžai – atiduoti visas užsienyje uždirbtas santaupas ir dar pridėti kelių mėnesių uždarbį Lietuvoje.
Akivaizdu, kad Lietuvos valdžia vadovaujasi nerašyta sovietine taisykle – kas viską daro pagal įstatymus, tas yra kvailys. Susidaro įspūdis, kad valdžia tokiu drakonišku apmokestinimu vykdo tikslinę politiką, kad kiek galima daugiau piliečių, išvažiavusių į užsienius, niekada nebegrįžtų atgal. Na, kad ir tam, kad negadintų nedarbo „mažėjimo“ tendencijų, savo nuosavo verslo iš užsienyje uždirbtų pinigų nekurtų bei nesudarytų konkurencijos vietiniams verslo rykliams. Kad paprasčiausiai neparsivežtų naujos patirties, kuri gali trukdyti mūsų valstybę vairuojančiai sovietinėi nomenklatūrai – nepradėtų mąstyti, kaip laisvas ir savo ateitimi pajėgus pasirūpinti žmogus, atmetantis valdžios vyrų ir moterų visagališkumą ir netikintis jų šventumu.
Susitikimas su užsienio reikalų ministru
Skeptiškai žiūrėdamas į visokias sąmokslo teorijas ir tikėdamas, kad čia yra kažkokia nelemta klaida, papasakojau apie šitą situaciją tuo metu Dubline viešėjusiam užsienio reikalų ministrui A. Valioniui susitikimo su vietinės lietuvių bendruomenės atstovais metu. Aš pasiūliau atsižvelgti į smarkiai besiskiriančias pragyvenimo išlaidas Lietuvoje ir Vakarų šalyse ir pritaikyti kitokį, realų neapmokestinamų pajamų dydį tautiečių užsienyje uždirbtoms pajamoms.
Tai ne tik nesumažintų įplaukų į Lietuvos biudžetą, bet ir smarkiai jas padidintų, nes šiuo metu dėl visiškai nerealių mokesčių kone visi užsienyje padirbėję asmenys masiškai slepia savo pajamas. Be to, teisingas problemos sprendimas padidintų katastrofiškai mažą Lietuvos piliečių pasitikėjimą mūsų valstybės teisine sistema. Ministras mane išklausė ir paprašė atsiųsti raštu išdėstytą pasiūlymą. Jis pažadėjo tą pasiūlymą pateikti Seimo valdančiosios koalicijos politinei tarybai apsvarstyti kartu su kitais mokesčių klausimais. Aš skubiai viską surašiau ir nusiunčiau ministrui, kaip jis ir prašė. Netrukus sulaukiau iš Užsienio reikalų ministerijos rašto, kuriame buvo rašoma, kad mano pasiūlymas buvo išsiųstas į Finansų ministeriją ekspertiniam įvertinimui.
Atsakymas iš Finansų ministerijos – cinizmo ir bukumo viršūnė
Praėjo du mėnesiai. Sulaukiau atsakymo iš Finansų ministerijos Nr. ((14.9-01)-5K-0505738)-6K-0504279, kurį pasirašė ministerijos sekretorė I. Šimonytė, o paruošė Ž. Kvedytė. Padėkojo už mano pasiūlymą, bet turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad atsakymas buvo nei į tvorą, nei į mietą. Citatos iš ministerijos rašto: „Pažymime, kad vienas iš apmokestinimo principų, pripažintų daugelyje pasaulio valstybių, yra mokėjimo pagal išgales (mano pabraukta) principas, t.y., kiekvienas nuolatinis valstybės gyventojas turi prisidėti prie visuomenės išlaidų pagal turimas galimybes. <...> Mokėjimo pagal išgales principas yra glaudžiai susijęs su lygybės principu, t.y. vienodos turtinės padėties subjektai turėtų būti apmokestinami vienodai, jeigu nėra objektyvių skirtingą apmokestinimą pateisinančių priežasčių. Tokia pateisinama priežastis gali būti nepakankamas asmens gaunamų pajamų dydis, todėl asmens gaunamos pajamos gali būti atleidžiamos nuo mokesčio, pvz. nustatomas neapmokestinamasis pajamų dydis, kuris taikomas visiems gyventojams. Tuo tarpu pajamų šaltino buvimo vieta (nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė ar užsienio valstybė) nėra objektyvi priežastis, kuri pateisintų skirtingą apmokestinimą“.
Likau pritrenktas. Ko šiuose žodžiuose daugiau – elementaraus situacijos nesuvokimo ar atviro cinizmo? Akivaizdu viena – visiškas nesugebėjimas dirbti mąstant. O ir kam? Bandant dirbti protinį darbą ir neturint tokio darbo įgūdžių, galima ir trūkį gauti. Puikiausiai galima ir be to apsieiti. Finansų valdininkai algą gauna už išsėdėtas valandas, o darbo rezultatus atstoja trafaretiniai raštai, kuriuos rengiant valdininkams negresia smegenų perkaitimas. Įstatymai blogi? O kam jie rūpi? Vis tiek galingieji jų nesilaiko, o visokios neelitinės smulkmės nuomonė nei tiems galingiesiems, nei nomenklatūrai neįdomi.
Taip pat neabejoju, kad šis Finansų ministerijos raštas A. Valionio žadėtos Seimo valdančiosios koalicijos politinės tarybos net ir iš tolo nematė. O to rašto gale pateiktas pažadas, kad 2008 metais numatomas gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas išspręs šią problemą, neatlaiko elementariosios aritmetikos testo. Prisiminus tuos aukščiau minėtus 1500 eurų, 24 proc mokestis (numatomas tik 2008 metais, nors problema egzistuoja jau dabar) sudarys beveik 1100 litų. Tai vis dar viršija 300 eurų, kuriuos žmogus nenusirisdamas žemiau skurdo ribos gali sutaupyti iš atlyginimo Airijoje. Vis tiek Lietuvoje reikės sumokėti sumą, kuri viršys airiškų mokesčių sumą daugiau nei 4 kartus! Tai apie kokias išgales ir apie kokį objektyvių skirtumų nebuvimą kliedi Finansų valdininkai?
Ar atsiras proto?
Taigi, oficialiosios Lietuvos valdžios institucijos – Finansų ministerija ir prie jos esanti Valstybinė mokesčių inspekcija – pačiu atviriausiu ir grubiausiu būdu prievartauja kartą išvažiavusius Lietuvos gyventojus (didžiausią jų dalį sudaro perspektyvūs jauno amžiaus kvalifikuoti darbuotojai) daugiau niekada nebesugrįžti į Lietuvą, faktiškai taip pakirsdamos Lietuvos ateities vystymosi perspektyvas.
Sukaupęs savo tikėjimo Lietuvos valdžios padorumu likučius, dar kartą nuodugniai apmąsčiau šią problemą ir siūlau Europos Sąjungos šalyse dirbantiems Lietuvos gyventojams netaikyti JOKIO papildomo apmokestinimo, kad ir kiek trumpai jie ten dirbtų. Dabar esame vieningame bloke, kur atsisakoma tarpvalstybinių barjerų ekonomikos srityje, propaguojamas laisvas darbo jėgos ir prekių judėjimas, tad kokios dar gali būti kalbos apie apmokestinimą dviejose šalyse.
Principas turi būti paprastas: pajamų mokesčiai mokami tik ten, kur gaunamos pajamos. Kitose, ne ES šalyse laikinai dirbantiems Lietuvos mokesčių mokėtojams taikyti tokias taisykles. Pirma, apmokestinti tik tą sumą, kurią apmokestina pati užsienio valstybė. Antra, atimti iš Lietuvoje paskaičiuotos mokesčių sumos ne faktiškai sumokėtą į užsienio valstybės iždą sumą, bet maksimalią apskaičiuotą. Visos mokesčių nuolaidos, kurias taiko užsienio valstybių mokesčių inspekcijos, norėdamos užtikrinti tose šalyse gyvenančių darbuotojų pragyvenimo lygį, turi būti tos valstybės ir apmokestinamo piliečio tarpusavio susitarimo reikalas. Lietuvos mokesčių inspekcija negali turėti jokios moralinės ir įstatyminės teisės atiminėti užsienio valstybėms pirmumo teise priklausančių pinigų, kurių šios geranoriškai atsisako apmokestinamojo naudai. Tokia tvarka būtų ne tik logiška ir teisinga, bet ir labai naudinga Lietuvai bei jos biudžetui. Naujieji emigrantai, nebijodami, kad lietuviška mokesčių inspekcija su savo sugalvotais standartais gali numauti paskutines jų kelnes, žymiai dažniau sugrįžtų į Lietuvą čia išleisti ar investuoti savo sunkiai uždirbtus pinigus.