Šuniui, kaip ir žmogui, kartais prireikia pagalbos. Jie serga, patiria traumas ar tiesiog sunegaluoja. Ir jų likimas priklauso ne tik nuo jų savininko rūpesčio ir gebėjimo įžvelgti, kad jo augintiniui kažkas negerai, tačiau ir nuo šunų gydytojų, kurių, deja, pasitaiko visokių. Mūsų dešimties metų vokiečių aviganis per visą savo gyvenimą veterinarijos klinikose lankėsi tik skiepams – daugiau nebuvo jokio reikalo ten kreiptis. Kasmet nuėję į savo kliniką išgirsdavome malonų sveikatos palinkėjimą – „Iki susitikimo kitąmet“. Net sulaukęs senjoro amžiaus negavo rekomendacijų pereiti prie mažiau kaloringo maisto, kadangi neturėjo viršsvorio ar virškinimo problemų. Taip ir gyvenome džiaugdamiesi, kad aktyvus ir puikios sveikatos šuo sulauks daug metų.
Tačiau praėjusį sekmadienį nutiko ši tas labai neįprasto. Buvome sodyboje, ir kaip visuomet mūsų šuo mus lydėjo kelionėse po miškus, maudėsi ežere ir karts nuo karto atnešdavo savo žaislą kviesdamas padūkti kartu. Nieko keisto nebuvo ir tame, kad vakare jis paėdė ir gavo kaulų. Tai buvo įprastas gyvenimo ritmas, nes niekuomet iki tol jokių problemų tai nekeldavo. Dešimtą vakaro paėdęs po pusvalandžio išlėkė vejoti besiganančių stirnų ir dingo neįtikėtinai ilgam. Ieškojome šuns daugiau nei valandą, tačiau jis visas suplukęs grįžo namo pats. Tik niekaip negalėjo rasti patogios vietos atsigulti, o vėliau pradėjo ir vemti – ne skrandžio turiniu, bet seilėmis. Supratę, kad kažkas yra ne taip, antrą valandą nakties išskuodėme iš Utenos rajono į Vilnių, susižinoję, kad yra viena veterinarijos klinika, kuri dirba visą parą – vadinasi, gali suteikti reikalingą skubią pagalbą.
Apie trečią nakties pasiekėme veterinarijos kliniką „Greitoji žirafa“. Budėjo dvi merginos, ir kadangi šuo jau nebevėmė (matyt, nebuvo kuo), nesijaudinome, kad dokumentų pildymas užima tiek daug laiko. Nupasakojome visus požymius, kuriuos pastebėjome: ėdė, lakstė, vėmė, sukietėjo ir išsipūtė pilvas. Deja, veterinarės liko prie įstrigusio kaulo diagnozės. Išrašė keturis švirkštus vaistų (dėl visa ko – ir nuo gyvatės įgėlimo, kadangi šalia sodybos galėjo pasitaikyti ir jų, nors naktį jos ir nėra aktyvios) ir išleido namo, rekomendavusios pirmadienį vakare (19.30 val., kai mažiau žmonių) atvažiuoti pasidaryti rentgeno nuotraukos.
Taip ir išvažiavome – pasitikėdami ir maksimaliai stengdamiesi išlaikyti optimizmą, nes šuo savarankiškai dar užlipo ir į šeštą aukštą. Kadangi buvo ištroškęs, puolė lakti, tačiau iš karto po lakimo prasidėjo vėmimas. Tebebuvo ta pati naktis, nors įtarimų, kad diagnozė nebuvo teisinga, turėjome vis daugiau.
Sulaukę ryto ir veterinarijos klinikų darbo pradžios kuo skubiau nuvažiavome į Jeruzalės kliniką, susirašę visus suleistus vaistus ir vėl nurodėme tuos pačius simptomus. Mūsų šuo vos ne vos pats nuėjo iki gydytojo, kurio reakcija buvo žaibiška – per penkias minutes padarytas rentgenas ir patvirtinta baisi diagnozė – apsisukęs skrandis.
Po dešimties minučių, kol mes dar tik pasirašinėjome sutikimą daryti narkozę, jau buvo paruošta operacinė ir pradėta operacija. Nors vilčių buvo maža, tikėjomės, kad stiprus šuo išgyvens, skrandį pavyks atstatyti, o jau pooperacinį periodą mes jam padėsime išgyventi. Deja, skrandžio kraujotaką pavyko atstatyti, tačiau neatlaikė nusilpusio per tą laiką šuns širdis.
Praradome šiek tiek daugiau nei namų augintinį. Praradome ištikimą draugą, kuris galbūt ir neatitiko visų vokiečių aviganių eksterjero reikalavimų, neturėjo kilmės dokumentų, tačiau turėjo visas šiai veislei būdingas charakterio, elgsenos ir būdo savybes. Ir šiuo atviru pasakojimu nesistengiame užmegzti diskusijos apie „Greitosios žirafos“ veterinarų kompetenciją nustatant tipinius sunkius tokio tipo šunų negalavimus ar apeliuoti į jų profesinę sąžinę. Tikiu, kad kiekvienas atsirenka tą gydyklą, kuri jam geriausia. Tačiau tiems, kurie iš tiesų rūpinasi savo augintiniais, nuoširdžiai rekomenduojame net tais atvejais, jei jūsų šuo ar katė apsilanko veterinarijos gydykloje tik skiepams, turėti Jus ir Jūsų augintinį pažįstančio patikimo veterinaro telefoną, kuriuo galėtumėte ekstra atveju paskambinti net ir savaitgalio naktį. Ir kuris turėtų galimybę atlikti skubią operaciją, padaryti rentgeno nuotrauką ar atlikti kitus reikalingus veiksmus. Ir tokiu atveju pinigai nėra svarbiausias argumentas.
Suprantame, kad savo šuns nebesugrąžinsime, tačiau kankinami skausmingų minčių, kad jei būtume iš karto patekę į patikimo specialisto rankas, būtų pavykę išgelbėti mūsų Bartą, dalinamės šia patirtimi. Jei tai padės išgelbėti bent vieną taip mylimą gyvūną – mūsų šuns netektis turės šiokią tokią prasmę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI pasiteiravo veterinarijos gydyklos „Greitojo žirafa“ atstovų komentaro:
„Nuoširdžiai užjaučiame šeimininkus dėl augintinio Barto netekties. Diagnozė buvo nustatyta neteisingai, nes pagal surinktą anamnezę iš šeimininkų, šuns, prišerto vištienos kaulais, ligos simptomai yra panašūs: kietas, spazmuotas pilvas, vėmimas, žiaugčiojimas putomis. Deja, apžiūros metu gyvūno pilvas nebuvo išpūstas, o tai yra vienas iš svarbiausių požymių, esant skrandžio užsisukimui. Todėl ši diagnozė, labai gaila, bet buvo atmesta.
Skrandžio užsisukimą nėra sudėtinga diagnozuoti ir mūsų klinikoje tai gana dažnai pasitaikantys atvejai, nes dirbame visą parą, o dažniausiai tokie atvejai ir nutinka po vakarinio gyvūnų šėrimo ir aktyvaus pasivaikščiojimo po jo.
Pagrindiniai požymiai: 1. putimas 2. tampymas vemti be jokio turinio, žiaugčiojimas 3. nerimas 4. skausmingas pilvas 5. paviršutiniškas kvėpavimas 6. seilėtekis dėl skausmo, širdies aritmija, gleivinių blyškumas. Mirtingumo tikimybė labai didelė, nes prasideda išsėtinė kraujo koaguliacija kraujagyslėse, negrįžtamai apmiršta organai.
Rentgeno nuotrauką buvo rekomenduota pasidaryti kitoje klinikoje dienos metu, nes mūsų gydykloje rentgeno tyrimas atliekamas gyvūnams iki 16 kg ir tik gydytojo, kuris, pagal radiacinės saugos centro reikalavimus yra išklausęs radiacinės saugos mokymus ir turi radiacinės saugos pažymėjimą. Labai gailimės, kad nepavyko suteikti reikiamos pagalbos ir išgelbėti Barto gyvybės.“