Džiazo ir bluegrass stiliuose nardantis R. Egglestonas muzikos pasaulyje laikomas revoliucingu muzikantu, kurio pasirodymai abejingų nepalieka – scenoje jie virsta įspūdingais muzikiniais spektakliais ir fiestomis. Jo dainose pilna keistų personažų, nesuvokiamų naujadarų, o veiksmas dažnai vyksta įsivaizduojamame pasaulyje. Į jokius standartus netelpantis muzikantas kartą solo grojo pakibęs žemyn galva ant lynų, visai kaip Piteris Penas.
Rushadas Egglestonas, paparastai vilkėdamas ryškių spalvų aprėdus su elfo kepure, prisistato kitos galaktikos (Land of Sneth) ambasadoriumi ir tuo visai nesunku patikėti. DELFI pakalbino artistą ir siūlo skaitytojams jo interviu.
– Didžiajai Lietuvos auditorijai nėra žinomas jūsų talentas, stilius ar “Sneth” šalies koncepcija. Koks jūsų muzikos stilius ir kas jus įkvepia?
– Visada norėjau turėti išskirtinį stilių – muzikavime ir savo violončelės skambesyje, dainavime ir kalboje, taip pat ir madoje. Tad norėčiau manyti, jog mano muzika yra visiškai naujo, negirdėto stiliaus. Visą tai aš kuriu pats. Mano muzika dažniausiai stilizuota, energinga ir kartais labai greita.
Ją paveikė viskas, ką esu girdėjęs, tačiau labiausiai juntama kelių žanrų elementų įtaka: sunkiojo metalo, regio, elektroninės muzikos, rumunų folkloro, bliuzo ir ypač klasikinės harmonijos. Kuriu ne tik melodijas, bet ir naujus žodžius, kuriuos sudėlioju taip, kad jų skambesys būtų malonus ausiai ir turėtų patrauklų ritmą. Pavyzdžiui:
N'jink b'jink-jink pwenies,
Firi-gloak marznoak bulpox a gloazmoak,
Furra-bint glint glint grénies,
N'thuckiuandor“
Mane įkvepia „Sneth“ karalystė, į kurią keliauju mintimis – iš ten ateina idėjos ir apmąstymai, įkvepiantys mano pasirodymus ir formuojantys pasaulėžiūrą.
– Kaip tapote tuo, kuo esate dabar?
– Nuo mažens dažnai muzikuodavau koncertuose ir rečitaliuose, tad grojimas scenoje visuomet buvo įprastas. Tačiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tapsiu padauža goblinu iš kito pasaulio.
Muzika su smuiko pamokomis Suzuki metodu į mano gyvenimą atėjo sulaukus trejų, aštuonerių pradėjau mokytis groti violončele ir groti orkestre. Tačiau muzika tuomet buvo tik veikla, kuria užsiimu, o didesnį džiaugsmą už ją kėlė sportas. Todėl kartais vasariniuose rečitaliuose pasirodydavau vilkėdamas beisbolo uniformą. Dvylikos atradau gitarą ir rokenrolą, mečiau violončelę, ir pradėjau pamilti muziką; nusprendžiau tapti muzikantu ir palikau mokyklą.
Sulaukęs 15-kos iš naujo atradau violončelę ir klasikinę muziką – repetuodavau po 8 valandas kasdien. Po dvejų metų pasinėriau į liaudies muziką ir bluegrass, o 19-kos su draugau išleidome savo pirmąjį albumą „Nico and Rushad“. Įstojęs į Berklio Universtitetą, tobulinau neklasikinį stilių, o po vasaros stovyklos Aspene visiems laikams mečiau klasikos studijas. Tai buvo pergalingas ir pasididžiavimo vertas žingsnis. Vėliau išmokau „kirčio“ technikos, pritaikiau ją violončelei, rengiau turus visame pasaulyje grodamas amerikietišką „bluegrass“, liaudiškas improvizacijas ir keltų muziką. Vėliau įkūriau grupę „Tornado Rider“. Nuo 32 metų iki šiol ieškau naujų išraiškos būdų ir džiaugiuosi grodamas solo.
Studijų Berklyje metu susižavėjau džiazu ir daug klausiausi saksofono, kuris padarė didelę įtaką mano grojimui kazu stiliumi. Sakyčiau, kad pagrindinę įtaką mano kazu stiliui padarė Čarlis Parkeris ir Benas Vebsteris.
– Ką išgyvenate grodamas scenoje?
– Scenoje mėgstu būti labai spontaniškas, o kartais visiškai nesuprantamas. Labiausiai mėgstu pasinerti į dvasinę ekstazę, susisiekti su kitomis planetomis ir dimensijomis bei visiškai išlaisvinti savo mintis. Galvojimas scenoje yra priešas. Atlikimas turi išplaukti iš gilumos ir pirmykštės prigimties. Prigimties, kuri yra nenuspėjama, laukinė ir sunkiai valdoma. Kai groju scenoje jaučiuosi tarsi skrisdamas. Galiu keliauti kur noriu, aukštyn ar žemyn, į vieną ar į kitą pusę arba niekur. Tarsi sakalas. Galiu groti dainas, kurias noriu, galiu kurti naujas dainas tiesiog scenoje, galiu jas ištęsti arba netikėtai užbaigti. Galiu 10 minučių nepertraukiamai murkti tarsi katinas arba vogti maistą iš klausytojų lėkščių pasmeigdamas savo stryku. Jaučiu absoliučią laisvę. Kartais scenoje galiu pasijusti vienišas, bet tada man pakanka pažvelgti į Pelių Princesę (R. Eggleston žmoną), kuri beveik visada būna tarp žiūrovų ir šypsosi. Buvimas scenoje yra mano prieglobstis, mano religija, mano mėgstamiausia vieta.
– Birštone vyksiančioje vasaros stovykloje jaunuosius violončelininkus mokysite groti Suzuki metodu. Kas tai?
– Pats naudingiausias dalykas jaunam muzikantui – lavinti klausą, o, tiksliau, - tą smegenų dalį, kuri susijusi su klausa, siekiant gebėti sugroti išgirstus garsus. Suzuki metodas tuo ir paremtas. Šis metodas išlavino mano klausą dar ankstyvoje vaikystėje – pradėjau mokytis groti šiuo būdu būdamas vos trejų metų. Tai labai padėjo vėliau – išmokau greitai įsiminti melodijas vos tik jas išgirdus. Be to, šis metodas itin veiksmingas, kai melodijos girdimos savo galvoje - taip jas galima „pagauti“ ir neleisti joms pabėgti. Muzikantui labai svarbu sugebėti savo galvoje susikurti gerą „sintezatorių“ – tuomet galima melodijas kurti arba groti bet kuriuo metu – autobuse, lėktuve, banke, kavinėje. Žinoma, natų sąsiuvinis yra visada mano pašonėje.
Vakarai su Rushad Eggleston‘u vyks:
birželio 19 d. Vilniaus Rotušėje („Kultūros naktyse“);
birželio 21 d. Vilniaus Kongresų rūmuose;
birželio 22 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“;
birželio 25 d. Palangos klube „Ramybė“;
birželio 27 d. Birštono „Eglės“ sanatorijoje.
