Teko keisti visą namo „širdį“
„Mūsų namas – vienas pirmųjų pastatytų iškart po karo. Kaip viskas buvo anuo metu įrengta, taip ir liko iki šių dienų. Ir kanalizacija, ir elektros instaliacija – reikėjo keisti visą namo „širdį“. Bet, kaip viskas pasenę, pamatėme tik tada, kai statybininkai pradėjo griauti senąsias inžinerines sistemas: vamzdžiai vietomis suirę, elektros laidai kai kur pliki. Vaizdas – gąsdinantis. Kai su kaimynais pamatėme, pasidžiaugėme: „Kaip laiku mums čia tą modernizaciją atlieka!“ – gyvai pasakoja ponia Genovaitė.
Nors inžinerinės sistemos gyventojams dar nekrėtė piktų pokštų, bet vis dėlto vieną akivaizdų trūkumą turėjo: „Šilumos vamzdžiai buvo išvedžioti virš lubų. Žodžiu, šildėme stogą. Dabar pakeitėme, kad šildytų butus – vamzdžiai išvedžioti iš apačios ir viskas sueina į šilumos mazgą. Kaip pas visus.“
Ji neslepia, jog nuo pat pradžių modernizacija motyvavo ne tik dėl mažesnių sąskaitų, bet ir dėl galimybės atnaujinti visą vamzdyną: „Aišku, rūpėjo mažesnės sąskaitos už šildymą. Bet, tiesą pasakius, mums rūpėjo viskas, ką galima pakeisti. Todėl rinkomės kiek prabangesnį investicijų projektą, taip pat – ventiliuojamą fasadą.“
Koks gi remontas be dulkių?!
Ponia Genovaitė neslepia, jog pradėjus atlikinėti investicijų plane numatytus namo atnaujinimo darbus, nei triukšmo, nei dulkių butuose išvengti nepavyko. Tačiau tuoj pat klausiamai priduria: „O koks gi remontas be dulkių? Aišku, kad buvo visko. Juk statybininkai turėjo ištraukti senus vamzdžius iš sienų ir įdėti naujus. Savaime suprantama, turėjome vieną gyventoją, kuris skundėsi, jog dulkių per daug. Bet dauguma visgi tuos darbus ištvėrė su mintimi, jog po to viskas bus tvarkingiau, geriau, gražiau“.
Moteris patikina, kad modernizacija, apimanti ir darbus butuose, nepaisant visų nepatogumų, tikrai nėra „mirtinas“ dalykas. „Pavyzdžiui, atjungia vandenį. Negi tragedija? Nueini pas kaimyną. Svarbiausia – kantrybė. Pas mus beveik visi gyventojai vykstant darbams liko savo butuose. Ir nieko blogo niekam neatsitiko“, – sako pašnekovė.
Ragino nebijoti
Kalbėdama apie statybos darbų priežiūrą, ponia Genovaitė tvirtai sako: „Mes nesikišome. Labai pasitikėjome savo namo administratoriumi, kuris atsakingas už visą modernizaciją. Nuo pat pradžių, kai konkursą laimėjo konkreti statybų įmonė, mes turėjome tik du reikalavimus – kad dirbtų sąžiningai, ir nebūtų geriančių. Ir viskas. O dėl kitų dalykų... Administratorius patikino, kad įmonė – gera. Taip ir buvo. Aišku, pasižiūrėdavau, kaip vyksta darbai, bet ką gi aš nusimanau apie tuos statybų dalykus?
Laikausi pozicijos, jog jeigu kas nors neaišku, reikia iškart skambinti atsakingiems žmonėms ir kalbėtis, o ne vaikščioti statybininkams iš paskos. Tokia filosofija tikrai pasiteisino. Nueini pas statybų vadovą ir paklausi, kas neaišku. Žmogus tau viską ir paaiškina. Mus dar padrąsindavo: „Jeigu tik kas, nesinervuokite, iškart skambinkite ir klauskite.“
