Jei pretenzijos į regiono lyderystę atsiduoda saviapgaule, tai sėkmė ne kartą lydėjo pastangas užimti reikšmingą vaidmenį tarptautinėje arenoje ir atsakingas pareigas svarbiose organizacijose. 2011 m. Lietuva vadovavo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), 2013 m. antroje pusėje pirmininkavo ES, o 2014 m. metams tapo JTO Saugumo tarybos nare. Lietuva gebėjo laimėti kitų valstybių paramą.
Pagal visus kriterijus ir kitų šalių diplomatų vertinimus, Lietuva šauniai pirmininkavo ES. Lietuvos atstovė JTO Raimonda Murmokaitė Saugumo Taryboje savo kovinga retorika nenusileidžia net JAV ambasadorei Samanthai Power, kuri pasižymi itin kovingais pasisakymais. Šią savaitę užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Niujorke pirmininkaus dvejiems Saugumo Tarybos debatams – dėl žurnalistų saugumo ir užsienio teroristų kovotojų.
Gėdingai reaguojama į pabėgėlių antplūdį į pietines ES šalis. Balandžio mėnesį prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškino, kad Lietuva, ketinada siųsti vieną sraigtasparnį su dešimties žmonių įgula į nelaimės vietą dviem mėnesiams, pagal savo galimybes aktyviai prisideda prie gelbėjimo operacijos. Jos teigimu, tai „yra Lietuvai gana didelis indėlis.“ Vienas sraigtasparnis! Akivaizdu, jog prezidentė labai kukliai vertina Lietuvos pajėgumus. Sraigtasparnis nedalyvaus gelbėjimo darbuose, tik prižiūrės sienas. Lietuva mokės tik PVM – apie 51 tūkst. eurų, kitas išlaidas padengs organizacija „Frontex”.
Dar labiau glumimo Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio pastaba, kad Lietuva galėtų svarstyti galimybę priimti iki 10 bėglių, ne bet kokius bėglius, bet tokius „kurie atitinka mūsų kultūrinius ypatumus, sakykime, yra krikščionys.“ 10 žmonių! Jei kitos ES šalys remtųsi tais pačiais kriterijais (ar tai būtų gyventojų skaičius, BVP, BVP skaičiuojant vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą) ir kaip Lietuva sau taikytų panašias normas, į visą ES būtų priimama apie 2000 ar 3000 žmonių. O bėglių yra šimtai tūkstančių, ir jų skaičius kasdien auga šimtais, jei ne tūkstančiais.
Praėjus vos kelioms valandoms po EK prašymo paskelbimo, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius ir S. Skvernelis pasakė, kad Lietuva nepasiruošusi tiek priimti, kad „įtempus visus pajėgumus, galėtume kalbėti apie 40-50 žmonių grupę.“ Nedelsė ir prezidentė, pareikšdama, jog Lietuva nepritaria privalomam pabėgėlių perkėlimui. Štai tau operatyvumas. Ir krikščioniškasis gailestingumas.
Lietuva nėra vienintelė šalis, kuri taip reaguoja. Britanija, Airija ir Danija pagal ankstesnius susitarimus turi galimybę nedalyvauti schemoje. Anksčiau neigiamai reagavo Lenkija, o Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas bėglių kvotas vadino beprotyste. Bet kitų abejingumas nepateisina Lietuvos abejingumo. Man irgi nepatinka EK įsakymai iš viršaus. Būtų geriau laikytis savanoriškumo principo, bet ką daryti, jei tų savanorių nėra. Suprantu ir tai, kad pritarimas didesniam bėglių skaičiaus priėmimui smarkiai kenktų siūlymui pritariantiems politikams ir partijoms. Bet vadovėliuose lyg skaičiau, kad žmonės pretenduojantys vadovauti tautai ir šaliai turi vadovauti, parodyti kitiems kelią, o ne tik sekti paskui visuomenėje vyraujančią nuomonę. Tačiau esu realistas – nesitikiu sulaukti tikro vadovavimo iš dabartinio politinio elito.
Kaip nuolat kartojama, mes turime, ką turime. Nuostatos greit nesikeis. Bet turėtume atvirai į save žvelgti, blaiviai įvertinti savo veiksmus ir vengti veidmainiškumo. Įvairiai galima vertinti bėglių klausimą, bet atsisakymas priimti didesnį jų skaičių rodo akivaizdžią solidarumo stoką su Italija, Graikija ir kitomis pietų ES šalimis, kurios turi grumtis su nepageidaujamų bėglių lavina. Nuo jų tiesiog nusigręžiame, sakome, kad jų bėdos nėra mūsų bėdos. Bet tokiu atveju neturime teisės piktintis, jei kitoms ES šalims mažiau rūpi Ukrainos padėtis, jei jos mažiau linkusios finansuoti tą korupcijos persunktą šalį, jei kai kurios NATO partnerės skeptiškai vertina mūsų prašymus Baltijos šalių teritorijose nuolat dislokuoti NATO karius.
Juk mes panašiai abejingai reaguojame į jų problemas ir bėdas. Grybauskaitė didžiavosi, kad buvo vienintelė ES šalių vadovė, kuri susilaikė balsuojant dėl Italijos užsienio reikalų ministrės Federicos Mogherini kandidatūros į užsienio politikos vadovės pareigas. Mogherini požiūris į Rusiją esąs perdėm atlaidus. Tikiu, kad kada nors Italija sugražins šią skolą.
Lietuva priims minimalų bėglių skaičių, nors dažnai pamokslauja apie vertybių svarbą. Tokia tikrovė. Bet Lietuva turėtų bent finansiškai remti tas šalis, kurios neša naštą, kurios Lietuva neprisiima. O prezidentė ir premjeras turėtų pagalvoti kokios Lietuvos jie siekia – lyderės ar šelpiamos našlaitės.
