Istoriją norėčiau pradėti nuo to, kad su vaikinu draugaujame 7-erius metus. Jis yra man pasipiršęs, planavome šeimą ir vaikus. Kaskart vienas kitam žodžiais ir veiksmais parodydavome kaip mylime ir branginame vienas kitą, laisvalaikį leisdavome kartu su draugais arba kartais jį praleisdavome atskirai, nes abu turime savo pomėgius ir hobius.

Prieš beveik metus pirmą kartą apsigyvenome kartu ir savo bendro gyvenimo pradžią pradėjome sostinėje, čia tikėjomės pradėti verslą, įsitvirtinti, užsidirbti pinigų, nusipirkti būstą.

Vos atsikrausčius į Vilnių užklupo pirmieji sunkumai dėl mylimojo čia pradėto verslo, tada visas stresas ir nervai persidavė į namus, o tuo pačiu ir man buvo nelengva, nes anksčiau dirbusi kolektyve dėl persikraustymo pradėjau dirbti iš namų nuotoliniu būdu „tarp keturių sienų“.

Pradėjo augti įtampa tarp manęs ir vaikino, vis susipykdavome dėl vienų ir kitų priežasčių, abu buvome pikti ir pavargę dėl nesėkmių darbe, o dar ir asmeninis gyvenimas pradėjo nesiklostyti.

Išgyvename santykių krizę, viskas, apie ką svajojome, planavome sugriuvo kaip kortų namelis. Tiesiog per ilgą laiką susikaupusios nuoskaudos dėl pykčių sprogo, pradėjome vienas kitą kaltinti nesupratingumu, laisvalaikį leisti atskirai, tolti vienas nuo kito.

Gavau gyvenimo pamokas, pradėjau suvokti savo klaidas, nuoširdžiai noriu stengtis atgaivinti šiuos santykius ir viską padaryti kas priklauso nuo manęs, kad tik vėl būtume laimingi ir pereitume šį etapą, įveiktume mus ištikusią krizę. Bandžiau apie tai pasikalbėti su vaikinu, bet jis po visų nuoskaudų ir nusivylimų tarsi atsiribojęs siena, netikintis, kad mes galime tai įveikti ir dar būti laimingi kartu.

Esu pasiryžusi įdėti visas reikiamas pastangas santykiams atgaivinti, nes tikiu, jam matant mano elgesio pokyčius, jis ir pats pradėtų stengtis išsaugoti šiuos santykius ir mums pavyktų.

Kaip išgyventi ir įveikti santykių krizę? Kaip išsaugoti santykius? Kokiais būdais antrajai pusei parodyti, kad pykčių nebebus, kad verta patikėti ir pabandyti būti laimingiems kartu?

Labai tikiuosi sulaukti patarimų ir nuomonės, kas mums padėtų tai įveikti. Daug straipsnių, kuriuose analizuojama kaip išsiskirti, paleisti santykius, bet kodėl taip trūksta tokių straipsnių, kur analizuojama kaip išsaugoti, kaip įveikti poroms ištikusią krizę.

Lengviausia yra pabėgti nuo problemų, o ne jas spręsti, bet mes privalome žinoti būdus ir dėti pastangas, kad sukurtume darnius ilgalaikius santykius, nes tai yra vertybė. Ačiū jums. Labai lauksiu nuomonės ir patarimų.

Mylinti mergina, pasiklydusi santykių krizės labirintuose
Pagarbiai Rūta P.

Olegas Lapinas
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:

Iš Jūsų laiško sklinda ryžtas padaryti viską, kad jūsų santykiuose atsirastų pasitikėjimas, kad jaustumėtės laimingi kartu, ir kad nebebūtų pykčių.

Dėl pasitikėjimo aš su Jumis sutikčiau. Iš tiesų pasitikėjimą atkurti galima, nes jūs niekada nebuvote smarkiai pakenkę vienas kitam. Juk abu suprantate, kad pyktis kildavo dėl nusivylimų darbe, o vėliau - ir asmeniniame gyvenime.

Jūs tiesiog susidūrėte su pirmais bendrai patirtais nusivylimais, ir nebuvo kam jų išsakyti, o iš artimo žmogaus mes dažnai tikimės, kad jis mus supras, palaikys, o gal ir padės susitvarkyti su mus ištikusiomis nelaimėmis. Tačiau tai buvo toks būtinas jųdviejų gyvenimo laikotarpis. O ne dėl to, kad meluotumėte ar išdavinėtumėte vienas kitą. Taigi, su pasitikėjimu lyg viskas ir gerai.

Kitas Jūsų klausimas: ką daryti, kad jaustumėtės laimingi kartu? Čia jau atskira tema, nes iš Jūsų laiško galima suprasti, kad laimė turi rastis dėl „gražių“ santykių. Man atrodo, kad tai – iliuzija. Esu įsitikinęs, kad laimę gali sukurti du laimingi žmonės. Tai reiškia, kad jeigu Jūs mokate jaustis laiminga, tai jausitės ir be vaikino. O jeigu jis moka jaustis laimingas, tai toks bus ir be Jūsų. Tuomet gyvendami kartu jūs gyventumėte laimingoje poroje. Tik ne laimingoje be pertraukos, o poroje, kurioje dažnai atsiranda džiaugsmo atmosfera. Aš suprantu, kad Jūs tikėjotės, jog tai vyks šitaip: laimė atsiras dėl to, kad jūs gyvenate kartu ir kažkaip abipusėm jėgom „kuriate“ laimę.

Kažkada kai jūsų draugystė prasidėjo, jums atrodė, kad tai ir yra laimė, nes jūs dažnai džiaugdavotės. Tačiau tai, mano manymu, buvo tik susižavėjimas, vėliau, kaip pati rašote, atsirado viltys, svajonės ir nusivylimai. Tačiau du nusivylę žmonės gali sukurti tik dviejų nusivylusių žmonių sąjungą. Iš nusivylimų reikėtų pereiti į supratimą, blaivumą. Tuomet išmokti džiaugtis tuo, kas yra, ir tuomet įmanoma pasijusti laimingu. Nors ir nėra garantijos. Ir tik sutikus tokį pat kelią išėjusį žmogų galima galvoti: „mūsų sąjungoje bus laimė“. Gal ir bus, jei mokate džiaugtis smulkmenomis. Visuomet naudinga prisiminti: laimės mano šeimoje bus tiek, kiek aš moku jaustis laimingas, o ne tiek, kiek prie manęs prisidės kitas su savo laime. 

Štai kodėl psichologai tiek daug kalba apie konfliktų naudą. Ne todėl, kad tai būtų malonu, gražu ar lengva. Tiesiog konfliktai – neišvengiama kaina už tai, kad žmonės apsinuogintų vienas prieš kitą.
O. Lapinas

Trečia jūsų idėja – pasiryžti, kad šeimoje daugiau nebebūtų pykčių. Matote, pykčių niekas neplanuoja, todėl imtis atsakomybės ir pasakyti, kad jų daugiau nebus, neatrodo tikroviška. Pykčiai – tarsi blogas oras, o kas gi gali imti ir pažadėti, kad šį mėnesį niekad nelis ar nepūs vėjas? Galima pažadėti tai, kas nuo tavęs priklauso. Tarkime, galima pažadėti įsidarbinti ar išeiti iš darbo, tačiau net ir tada gali išeiti visai kitaip. O dėl emocijų aš jokių pažadų neduočiau.

Tačiau tai, kad jūs daug konfliktavote, turi vieną pozityvią pusę. Juk konfliktuodami jūs ne tik „išsiliedavote“. Jūs labai atvirai parodydavote vienas kitam savo ne pačią gražiausią pusę, tiesa? Ir jums atrodo, kad santykių pradžioje viskas buvo puiku, o štai paskutinius metus „pagedo“?

Pažiūrėkime į tai štai iš kokios pusės. Kai pirmaisiais metais jūs dar gyvenote atskirai, turėdami savo atskirus draugus ir pomėgius, susitikdami jūs rodydavote vienas kitam tik savo gerąsias puses. Tam tikra prasme jūs nuslėpdavote savo pretenzijas, norus, savo pyktį, savo egoizmą. Vadinasi, buvote kažkiek veidmainiai. Na o dabar, pradėję gyventi kartu, jūs atsiskleidėte vienas kitam tiek, kiek galbūt neatsiskleisdavote netgi savo tėvams!

Jūs tikriausiai nė kartą pastebėdavote keistą dalyką: su draugais, pažįstamais, giminėmis mes dažniausiai nerodome labai stiprių savo pretenzijų, stengiamės elgtis padoriai, mandagiai, korektiškai. Retai kada į klausimą kaip gyveni, kaip jautiesi, atsakome: bjauriai. Ne, mes atsakome: viskas gerai, viskas normalu. O štai su artimu žmogumi mes kalbame visai kitaip. Kiek čia būna pagiežos, pykčio, ašarų!

Atrodo, kad su artimu žmogumi mes vėl tampame tokiais, kokie būdavome vaikystėje su savo mamomis! Kaprizingais, nuogais, pažeidžiamais ir kartu naiviais, smalsiais, atvirais.

Nebandykite sugrąžinti visko į „gražų“ laikotarpį, nekartokite vėl su kitu žmogumi žaidimo „pažiūrėk, kokie mes su tavimi nuostabūs“, o pabandykite priimti, toleruoti ir save su savo abiem pusėm, ir savo draugą.
O. Lapinas

Tad ar negalima teigti, kad dėl šių pykčių jūs su savo draugu tapote vienas prieš kitą labiau atviri? Ir kad tas atvirumas neturi nieko bendro su gražumu ar laime? Taip, galbūt, Jums atrodo, kad ir su kitais žmonėmis esate pakankamai atvira. Tačiau kaip atvirumas, pasiektas dėl pykčių su draugu, skiriasi nuo to atvirumo, kurį Jūs rodote kitiems žmonėms: draugams ir pažįstamiems! Jie pažįsta tik „šviesiąją jūsų pusę“, o jūsų draugas – abi jūsų puses.

Štai kodėl psichologai tiek daug kalba apie konfliktų naudą. Ne todėl, kad tai būtų malonu, gražu ar lengva. Tiesiog konfliktai – neišvengiama kaina už tai, kad žmonės apsinuogintų vienas prieš kitą.

Kitas etapas – nebandyti sugrąžinti visko į „gražų“ laikotarpį, ne kartoti vėl su kitu žmogumi žaidimo „pažiūrėk, kokie mes su tavimi nuostabūs“, o pabandyti priimti, toleruoti ir save su savo abiem pusėm, ir savo draugą. Priimti, vadinasi, pripažinti ir išmokti su tuo gyventi, o ne deklaruoti, kad „myliu jį besąlygiškai“, kaip dažnai norisi pasakyti.

Kaip patikrinti, ar Jūs jau mokate priimti? Prieikite prie veidrodžio ir prisiminkite save rėkiančią, piktą, apsiverkusią. Paklauskite savęs: ar galiu pasakyti šiai merginai veidrodyje „tu man patinki tokia, kokia esi su visais tavo rėkimais, pykčiu, ašaromis?“ Ar bus šie žodžiai tiesa? Tik jeigu Jūs nuoširdžiai galite pasakyti tai sau pačiai, galėsite pasakyti ir savo draugui. Atkreipkite dėmesį, kad dauguma žmonių elgiasi prieš veidrodį priešingai: jie bando sau patikti, priimti kažkokią gražią pozą, nutaisyti gražią veido išraišką – ir tik tuomet patenkinti pasišalina nuo veidrodžio.

Atrodo, kad taip darydama Jūs norite sau patikti? Taip. Ir ne tik taip. Nes čia yra tikslas – įsitikinti, kad gali patikti bet kam, ką sutiksi. Mums reikia patikti tolimiems žmonėms – pažįstamiems, praeiviams, bendradarbiams, klientams, vadovams, giminaičiams. Ir visai kitas dalykas – priimti save tokį, koks kitiems nepatiktumei. Tokį mes save ruošiame ne svetimiems, o artimam žmogui. Dėl to ir leidžiame sau šalia jo būti itin bjauriam, o ne gražiam.

Manau, kad tai nėra dalykas, kuris būtų labai populiarus, tačiau jis labai svarbus, jei Jūs iš tiesų norite, kad jūsų santykiai vystytųsi. Nemažą kelio atkarpą Jūs jau praėjote. Noriu pareikšti jums savo pagarbą, nes tai nebuvo lengvas laikotarpis. Padėkokite ir sau už šias gyvenimo pamokas. Galbūt, tą patį padarys ir Jūsų draugas.

Ar teks jums tokiems subrendusiems vėl gyventi kartu, nežinau. Tačiau Jūs jau supratote, kad siūlau Jums eiti į tai aplinkkeliu: ne vienam į kitą, o į patį save. Manau, kad tai patikima ir patikrinta daugelio žmonių.

Sėkmės kelyje.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (193)