Mes įlipome planuotą maršrutą šiaurine Midi viršūnės siena - „Le Fil a Plomb“. Kaip Artūras išsireiškė - tai vienos dienos Eigeris. Struktūra panašus į klasikinį maršrutą šiaurine Eigerio viršūnės siena.
Nors kopimas į „Le Fil a Plomb“ buvo dalis treniruočių, tačiau tai yra visiškai rimtas maršrutas. Įprastai toks maršrutas būtų kaip vienas kelionės į kalnus tikslų, geras laimikis kopimų krepšyje ir geras įrašas alpinisto CV. Techninis kopimo dalies peraukštėjimas 700 metrų, bendra sudėtingumo kategorija - TD minus (tai yra 5 iš 8, įvardijama kaip labai sunki, turint omenyje, kad Lietuvoje vargu ar kas yra įkopęs aukštesnės nei 7 - ED2 kategorijos techninį maršrutą).
Todėl sudėtingiausia yra nusiteikti, kad tai - kur kas daugiau nei saugioje aplinkoje, kontroliuojamose sąlygose vykstanti treniruotė, iš kurios gali pasitraukti bet kuriuo metu, grįžti į šiltą patalpą, palįsti po dušu ir išgerti karštos arbatos.
Diena buvo puiki - giedra ir šaltoka. Nuo tarpinės keltuvo stoties 2300 m aukštyje Midi šiaurinės sienos link pajudėjome su dar keliomis alpinistų komandomis. Po kelių dienų prastoko oro ir neveikiančių keltuvų kopimo išalkę alpinistai kaip skėriai užpuolė kalnus.
Maršrutas pasirodė įdomus ir įvairus, nors aš tikėjausi jį būsiant sudėtingesnį. Pradžioje - kelių metrų stati ledo atkarpa, toliau vėl klampojimas puriu sniegu, vėliau keletas apėjimų, smagių išlipimų siaurais plyšiais tarp akmenų, praėjimai uolomis, atkarpos kietesnio sniego, vietomis sušalusio į ledą.
Vienoje vietoje atlėkęs kieto sniego gabalėlis kirto per nosį ir lūpą, kuri iškart nutirpo, bet neprakirto. Tie ledo gabalai skrenda su bauginančiu garsu - ne švilpimas, o toks „fffrrrr“. Net nespėji matyti, tik kartais pastebi, kaip šlumšteli į sniegą.
Apie pusiaudienį priėjome maršruto raktą - sudėtingiausią maršruto atkarpą. Tai apie 40 metrų aukščio ledo siena - vertikali 90 laipsnių statumo uola, aptekėjusi įvairaus storumo ledu. Pradžia reikalaujanti kiek pagalvoti ir daugiau akrobatikos, per vidurį iš esmės tiesiog lipimas stačiu ledu („tiesiog“ tai nereiškia lengva, tai reiškia, kad daug galvoti nereikia) laistomas upeliais aukščiau kopiančiųjų beriamo sniego. O pabaiga, pagal aprašymą - dviprasmiškai skambantis „delicate exit“ - delikatus išėjimas.
Kodėl delikatus, supratau priartėjęs - siauras plyšys tarp uolų, vietomis aptekėjęs ledu, vietomis ne. Bet smagus. Ypač, kai lipi su viršutine sauga - iš viršaus nuleista ir porininko traukiama virve.
Po to - dar kelios virvės įvairaus statumo, kietumo ir bjaurumo ledo, sniego ir uolų atkarpų vis besidairant ar jau matyti maršruto paskutinis etapas - sniego kuluaras ir jo pabaiga - išėjimas ant keteros.
Apie 300 metrų aukščio sniego kuluaras - nesudėtingas, bet sekinantis fizinis darbas tai puresniu, tai kietesniu sniegu ir be jokių saugos taškų (išskyrus vieną) - tokiame kopime svarbiausia nepadaryti jokios klaidos. O visi 60 metrų dvigubos virvės (dvigubos, tai reiškia dvi atskiras plonesnes, bet naudojamas kaip vieną, virves) šliaužiančios šlaitu ėmė nebejuokingai traukti mane žemyn - kiekvienas žingsnis tarsi kas nors už uodegos trauktų. Pakeliui sutrumpinome virvę dalį jos suvyniodami ir persimesdami per pečius - taip mažiau virvės velkasi sniegu ir ne taip tempia žemyn pirmąjį einantįjį.
Trumpai tariant - arimas, jokio sudėtingumo, tačiau klaidos kaina didelė. Bet toks jau tas alpinizmas, jame yra visko.
Galų gale, apie šeštą vakaro užlipame ant keteros į malonią kelių kvadratinių metrų ploto aikštelę. Turbūt nuo praėjusių metų kopimo į Šcharos viršukalnę Gruzijoje, kur visą dieną kopdami taip ir neradome bent kokios šiek tiek horizontalios vietos, kurioje būtų galima nors atsisėsti, man kiekviena tokia aikštelė tik ir kviečia įsikurti joje nakvoti. Tiesiog prašmatni, lygi lygi vieta, netgi nedideliais bortais apsaugota nuo vėjo.
Mūsų planai kitokie - turime nueiti iki Midi viršukalnėje esančios keltuvo stoties. O iki jos - keli kilometrai aukštyn žemyn banguojančia ketera ir dar apie du trys šimtai metrų vertikalaus kilimo.
Kurį laiką hipnotizuojamės pasakiškais saulėlydžio vaizdais, kurie nuplauna visus buvusius ir numatomus vargus nuplauna. Net ir pirmieji keli šimtai metrų siaurute ketera atrodo siurealistiniai. Bet siurealizmas baigiasi sulig paskutiniaisiais spinduliais ir nusileidimu stačiomis uolomis į tamsiąją keteros pusę. Kai žinai, kad reikia dar pakilti tris šimtus metrų, bet maršrutas sukasi taip, kad pirma reikia dar apie šimtą metrų nusileisti, imi mintyse ar pusbalsiu dūsauti ir burnoti. Tuos kruvinus šimtą metrų po to vėl teks kapoti į viršų.
O dar pamažu apglėbianti tamsa sukelia streso spazmus. Turbūt tai išlikęs pirmykščio žmogaus nesąlyginis refleksas į tamsą, kaip gresiantį pavojų. Mūsų atveju tamsa signalizuoja nenumatytą situaciją. Ir tik sveiko proto likučiai bando gintis, kad tai - tik tamsa, apšvietimo pasikeitimas ir viskas kontroliuojama, nuo maršruto nenukrypta. Tas stresas labai apčiuopiamai lenda lauk - pasikalbėjimai, replikos tampa irzlesni, įsimaišo daugiau keiksmažodžių.
Lyg to būtų maža, nusileidus pirmuosius 30 metrų dviguba virve (virvė nusileidimui sulenkiama ir perveriama per paliktą įtvirtintą kilpą taip, kad nusileidus ir traukiant už vieno galo, būtų galima ją visą išsitraukti) ir mėginant ištraukti virvę, ji ima ir užstringa. Keikiamės kartu. Padėtis nėra be išeities, bet ji - labai ir labai neviliojanti - tektų surišus ant virvių plonesnę virvelę specialiu spaudžiančiu mazgu (paprastai sakant - čiuptuku) kilti į viršų ir tvarkyti virves.
Todėl dar pasistengiame. Ir reikalai pajuda - pamažu ir sunkiai. Apsivynioji paėmęs virvę kuo aukščiau apie ranką, kad neslystų, ir visu kūnu bei jėgomis lupi žemyn. Virvė - dinaminė, tad dalį jėgų suryja jos amortizacija, bet vis tiek sulig kiekvienu patempimu ištrauki apie kelias dešimtis centimetrų. Ir taip visus trisdešimt metrų, bet kuo toliau, tuo lengviau traukiasi.
Mums pasisekė labiau - Artūrui ir Ričardui virvės strigo aklinai, teko lipti viršun ir painioti. Sugaišo daugiau nei valandą.
Sviedžiame virves žemyn, šios susipina ir sukrenta į dideles barzdas. Vėl keikiamės.
Išsitraukiu prožektorių, nuslydęs uolomis šviesos pluoštas suteikia kažkokio jaukumo. Galų gale abu, peršokę per ledo plyšį šlaite, atsiduriame ant daugmaž lygaus paviršiaus. Vyniojame virves, atsipučiame ir patraukiame vėl į viršų - ten, kur aukštai ant keteros blyksi Artūro ir Ričardo prožektorių spinduliai.
Pasiekiame paskutinį pakilimą, kur jau veda takelis, su virvėmis iš šonų. Mūsų laukia stoties darbuotojai ir ragina net nesinusisegusius kačių eiti paskui juos. Atveda į vieną iš įstiklintų galerijų, kur ką tik atėję Artūras ir Ričardas bei dar du prancūzai, prisako niekur neiti ir nevirti valgyti. Patys išeina dirbti. Tuo suprantame, ką jie dirba - kažkur giliau kalne bumbteli duslus sprogimas ir ūžteli oro banga - stotis dar plečiama naktimis.
Galva svaigsta, pasilenkus net supykina. Miegoti įsitaisome tualete, kartu su prancūzais. Čia šilčiau ir jokio kvapo. Išskyrus tuos, kuriuos paskleidžia prakaitu permirkusios kojinės ir batai. Miegmaišių neturime, kilimėlį tik Julius pasiėmė, tad ant grindų metame virves, guldome kuprines, užsiklojame pūkinėmis striukėmis ir pamažu lūžtame.
Sprendimų metas
Rytas atėjo anksti - miegoti nebuvo itin patogu, bet šilta. Dėl dehidratacijos ir, matyt, aklimatizacijos stokos man įkyriai skauda galvą. Bet šiaip tikrai nėra ko skųstis - Artūras pasakoja, kad juos pasitiko gana priekaištingai - neva, ko jūs čia atėjote, čia nakvoti negalima, reikėjo eiti į Cosmiques namelį (esantį keliais šimtais metrų žemiau, bet toliau nuo stoties.
Grįžus į „Ski Station“, užkandus, nusiprausus, atsigėrus (ne eilės tvarka) svarbiausias klausimas - orų prognozės Šveicarijoje. Kurios yra prastos. Šiandien ketvirtadienis, tai penktadienis dar žadamas puikus, o jau šeštadienį ant Eigerio žada iškristi daug sniego. Tai jau žinojome ir vakar, bet tikėjomės, kad galbūt kartą pasnigus, toliau lauks dar bent 4 dienos gero oro - kaip tik tiek, kiek pakaktų sniego pertekliui nukristi, šviežiajam susigulėti ir mums pasiekti savo pagrindinį tikslą - užkopti šiaurine Eigerio siena.
Deja. „Mountain Forecast“ rodo, kad antradienį laukia dar kelios dešimtys centimetrų šviežio sniego. O tai reiškia, kad galimybės per artimiausią savaitę pradėti kopti į kalną sumažėjo iki visiško minimumo. Ieškome kitų prognozių šaltinių (galbūt kuri nors pažadės gerą orą?), bet visi turimi rodo daugmaž tą patį - subjūrančius orus ir smarkiai mažėjančią temperatūrą. Panaši situacija numatoma ir čia, Šamoni, prie Monblano.
Nuotaika kaži ko tampa sunkiai nusakoma. Gal tik man. Tai tos niekingai sunkios situacijos, kai turi priimti sprendimus remdamasis krisleliu faktų, prognozėmis ir prielaidomis. Šįkart sprendimą paliekame Artūrui, nors jis ir taip aiškus.
Vakare ruošiamės penktadienį anksti išvažiuoti ir dar užsukti prie Eigerio. Operatorius Vytas apžiūrėtų kalną, pamatytų, kaip ką būtų galima filmuoti. Tam atvejui, kad sulaukus gerų sąlygų vėliau būtų galima lėkti atgal į Šveicariją ir iškart kopti į kalną, o ne gaišti laiką geru oru planuojant ir dairantis.
Vis dėlto, įkyrios mintys lenda į galvą. Gal tos prognozės taip ir neparodys skambančio oro? Galbūt reikia važiuoti ir bandyti lipti? Ir ar sprendimas grįžti dabar reiškia, kad mes lengvai pasidavėme, ar kad protingai pasielgėme? Ta amžinoji raudona plonytė ir miglota linija.
