Prarasta ES parama, tačiau labiau pasiturinti valstybė dar būtų pusė bėdos, bet kaip paaiškinti tai, kad Lietuvos ir Estijos BVP vienam gyventojui yra vienodas, o vidutinis darbo užmokestis Estijoje 43 proc. didesnis, vidutinė senatvės pensija – 45 proc. didesnė, nedarbo lygis Estijoje taip pat mažesnis? Beje, net Latvijoje, kurios BVP vienam gyventojui gerokai mažesnis nei Lietuvos, atlyginimai ir senatvės pensijos atitinkamai 9 ir 16 proc. didesni nei Lietuvoje.
Tad ar nebus taip, kad besipučiantis Lietuvos BVP yra it Trojos arklys, kuris neatneš Lietuvai didesnės gerovės, priešingai – sumažins ją, nes atims ES paramą? Ir ar nenutiks taip, kad dėl didesnio BVP lietuviai privalės remti daugiau uždirbančius estus ir latvius? Norėdami atsakyti į šiuos klausimus pirmiausia turime išsiaiškinti, kodėl Lietuvos BVP yra didžiausias Baltijos šalyse, o gyventojų pajamos – mažiausios.
Pirma, skaičiuojant BVP įtraukiama didelė dalis šešėlinės ekonomikos. Pavyzdžiui, jei gydytojas gauna pakišą ir gautus pinigus išleidžia parduotuvėje, šie pinigai „legalizuojami“ ir įskaitomi į šalies BVP kaip vidaus vartojimas. Jei transporto sektoriaus darbuotojas gauna papildomų pajamų iš degalų ar tabako gaminių kontrabandos ir už šiuos pinigus pasistato namą, šie pinigai taip pat įskaitomi į šalies BVP kaip investicijos. Tai didina šalies BVP net ir tuo atveju, jei Mokesčių inspekcija vėliau tą namą atima dėl neteisėto praturtėjimo ar liepia nugriauti dėl neteisėto praturtinimo. Šešėlio mastą puikiai iliustruoja biudžeto pajamų ir BVP santykis, kuris Lietuvoje yra pats mažiausias visoje ES (tikrai ne dėl žemų mokesčių tarifų). Estijoje, kurioje mokesčių tarifai labai panašūs į Lietuvos, biudžeto pajamos vienam gyventojui yra net 42 proc. didesnės nei Lietuvoje, o Latvijoje – 6 procentais. Tad kuo daugiau šešėlio, tuo didesnis šalies BVP ir tuo didesnė tikimybė, kad Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių pasieks 75 proc. ribą ir neteks ES paramos.
Antra, apskaičiuojant BVP vienam gyventojui rodiklį neatsižvelgiama į šalies gyventojų pajamų nelygybę, nors vykusiame pasaulio ekonomikos forume Davose didėjanti pajamų nelygybė buvo paminėta kaip didžiausias iššūkis pasaulio ekonomikai. Lietuvoje vien oficialiai gaunamų pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES (didesnė tik Bulgarijoje, Portugalijoje ir Latvijoje), tačiau, įtraukus šešėlinę ekonomiką, neabejoju, nelygybė dar labiau išaugtų. Tad gali susiklostyti paradoksali situacija, kai didelė pajamų nelygybė ir klestinti šešėlinė ekonomika dirbtinai išpūs Lietuvos BVP ir atims ES paramą, mat ši bus skiriama labiau vargstantiems ES regionams.
Galop, reikia suvokti, kad BVP rodiklis apskaičiuojamas pasitelkus statistinius modelius ir įvairias prielaidas, tad BVP dažnai neatspindi tikrosios gyventojų gerovės. Negana to, į BVP skaičiavimą įtraukiama šešėlinė ekonomika ir įvairios paklaidos, o vertinant ES paramos dydį žiūrima ne į nominalųjį BVP, bet į BVP, apskaičiuotą įvertinus gyventojų perkamąją galią. Pavyzdžiui, Estijos BVP vienam gyventojui, skaičiuojant eurais, yra 20 proc. didesnis, tačiau, anot Eurostato, kainos Estijoje taip pat 20 proc. didesnės, tad Estijos ir Lietuvos BVP, apskaičiuotas atsižvelgiant į gyventojų perkamąją galią, yra vienodas (73 proc. ES vidurkio).
Tačiau velnias slypi detalėse. Tiesa ta, kad Estijoje daugumos prekių ir paslaugų kainos toli gražu nėra 20 proc. didesnės nei Lietuvoje. Statistinis kainų skirtumas iš esmės atsiranda dėl to, kad, remiantis Eurostatu, Estijoje neva 64 proc. didesnės būsto išlaikymo išlaidos (nors elektros ir gamtinių dujų kainos Estijos vartotojams mažesnės nei Lietuvoje). Kaip paaiškinti šią mįslę? Ogi paprastai – dėl skirtingų skaičiavimo metodologijų išeina taip, kad estai išleidžia du kartus (ne procentus!) daugiau lėšų būsto nuomai nei lietuviai. Štai jums ir skirtumas. Dar vienas paradoksas tas, kad, anot Eurostato, Lietuvoje neva gerokai pigesnės viešojo sektoriaus paslaugos (sveikatos apsaugos – net 36 procentais!), nors vidutinis lietuvis vaistams išleidžia 50 proc. daugiau nei estas, o kur dar pakišos gydytojams... Dar didesnę mįslę Eurostatas užduoda teigdamas, kad paslaugų kainos Estijoje net 47 proc. didesnės negu Lietuvoje (paslaugų kainos nustatomos apklausų būdu, o ne analizuojant faktinius mokėjimus).
Šešėlinė ekonomika, pajamų nelygybė, žemos viešojo ir privačiojo sektorių paslaugų kainos paaiškina nepagrįstai išpūsto BVP ir nepagrįstai mažų oficialių pajamų paradoksą Lietuvoje. O dabar aš sudėliosiu taškus ant i ir paaiškinsiu, kodėl taip yra. Įsivaizduokime, kad turime įmonę – UAB „Šešėlis ir vokeliai“, siūlančią viešojo maitinimo paslaugas. Įmonė dažnai klientams neatneša fiskalinio čekio, tad auga šešėlis. Gaudama daug šešėlinių pinigų, ji savo darbuotojus įdarbina tik pusei ar ketvirčiui etato, tad oficialus darbo užmokestis mažėja, o pajamų nelygybė auga. Išvengdamos dalies mokesčių ir mokėdamos itin žemą darbo užmokestį įmonės gali siūlyti savo klientams pigesnes paslaugas, tad kainos krinta. Konkurencinę kovą atlaiko tik šešėliškiausieji, tai yra tie, kurie nemoka mokesčių ir darbo užmokesčio (tai yra moka ne Mokesčių inspekcijai, o inspektoriui). Valstybės biudžetas nesurenka pakankamai mokesčių, tad yra priverstas mažinti finansavimą sveikatos apsaugai, švietimui ir policijai. Statistiškai viskas atrodo gražu – juk Lietuva labai pigiai teikia viešąsias paslaugas. Realybėje viešosios paslaugos veikia panašiu principu, kaip UAB „Šešėlis ir vokeliai“, tad trūkstamas lėšas susirenka tiesiogiai iš vartotojų: gydytojai – vokeliuose, mokytojai – teikdami korepetitorių paslaugas arba atlikdami tam tikras paslaugas tik teoriškai, tad gyventojai samdo analogiškas paslaugas teikiančias privačiojo sektoriaus įmones. Tai lemia, kad Lietuvos ekonomikos statistinis BVP rodiklis labai skiriasi nuo realaus.
Jei šiandien nebandysime iš esmės spręsti socialinės atskirties, šešėlinės ekonomikos ir viešojo sektoriaus finansavimo klausimų, ateityje pinigų šioms problemoms spręsti iš ES galime nebegauti. Tad dabar yra tinkamas metas nukreipti dalį ES lėšų būtent į skaidrios ekonomikos ir vidurinio sluoksnio stiprinimą, nes šias problemas vėliau spręsti principu „Atimk ir padalink“ didinant mokesčius bus sunkiau, ypač jei šalies ekonomika vis dar stovės ant netvirtų pamatų. Tad yra reali grėsmė, kad, turėdami didžiausią BVP iš visų Baltijos šalių, turėsime skurdžiausią visuomenę ir dar neteksime ES paramos. Kad džiaugsmo ašaros dėl augančio BVP nevirstų nusivylimo kartėliu, negalime savo ekonomikos palikti savieigai.
