Lietuvoje šiuos pūkuotukus „sunokina“ paprastosios blindės, augančios pamiškėse, krūmynuose, palaukėse, šlapiuose grioviuose ir daugelyje kitų vietų. Smagu parsinešti keletą šakelių į namus tarsi dalelę pavasario ir pasimerkti į vazą.
Bet ar žinome, kad „kačiukų“ būna ne tik pilkų kaip blindžių, bet ir įvairiausių kitokių – rožinių, raudonų, geltonų ar net juodų, taip pat ant raudonų ar geltonų šakelių, mažų kaip lašeliai ar piršto didumo ir net šliaužiančių tik pažeme?
Karklas ar gluosnis?
Pūkuotus žiedus augina ne tik blindės, bet ir dar keletas šios genties augalų. Karklais vadiname tuos, kurie auga kaip krūmai, gluosniais – kurie kaip medžiai, o paprastosios blindės gali būti ir medžiai, ir krūmai. Botaninis visų šių augalų vardas yra vienodas – Salix.
Natūraliai gamtoje Lietuvoje auga nemažai karklų ir gluosnių rūšių, bet tik kelios jų pavasarį pasipuošia pūkuotais žiedais. Kitų žiedeliai – nepūkuoti žalsvi ar gelsvi žirginiai. Žiedynai būna piesteliniai (moteriškieji) ir kuokeliniai (vyriškieji). Vienų augalų spalvingesni būna moteriškieji žiedynai, o kitų – „vyriškiai“.
Be paprastųjų blindžių, Lietuvoje auga dar kelios karklų ir gluosnių rūšys, pavasarį taip pat pasidabinančios švelniais ir pūkuotais „kačiukais“. Tai žilvičiai (S. viminalis), pilkieji (S. cinerea), ausytieji (S. aurita), pelkiniai (S. rosmarinifolia) ir kiti karklai.
Įdomieji savaiminiai
Iš įdomesnių savaiminių Lietuvos karklų, žydinčių spalvingais „kačiukais“, galima paminėti purpurinius (S. purpurea). Jie dažni visame krašte, kaip ir dauguma karklų, mėgsta drėgnas vietas. Balandžio pabaigoje pražysta sodriai raudonais pūkuotais žiedynais.
O štai mėlynialapiai karklai (S. myrtilloides) Lietuvoje reti, įtraukti į Raudonąją knygą. Nors jų piesteliniai žiedynai ne pūkuoti, bet įdomūs savo spalva, kuri iš pradžių būna rausva ar raudona, o vėliau kiek pajuoduoja. Pats krūmas neaukštas, tik iki 0,5–0,6 m aukščio, šakelės šliaužia pažeme, lapeliai nedideli, jų apatinė pusė melsvai žalia. Auga pelkėse ir rūgščiuose durpynuose.
Svečiai užsieniečiai
Tačiau pačių gražiausių pūkuotų žiedų savininkai yra gluosniai ir karklai „užsieniečiai“, t. y. tie, kurie pas mus atkeliavo iš kitų pasaulio kraštų arba buvo sukurti įvairių šalių selekcininkų. Kai kurie jų Lietuvoje auginami jau kelis dešimtmečius, o kai kurie – dar vis labai reti ir nedrąsiai įsitvirtina šalia kitų dekoratyvinių krūmų. Pristatome šiuos spalvingų ir pūkuotų žiedų šeimininkus.
Sachalinių karklų (S .udensis, sin. S. sachalinensis) lietuviškas pavadinimas kol kas dar oficialiai nepatvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, nors Lietuvoje auginami jau ne vieną dešimtmetį. Pati gražiausia jų veislė ‘Sekka‘ pasižymi tuo, kad šakelės yra tamsiai raudonos ir plokščios, o jas tarsi vabaliukai krūvelėmis aptūpę pūkuoti „kačiukai“. Šakelių galai dažnai dar būna ir riesti, tad augalai atrodo tikrai įspūdingai. Tiesa, kol kas jie dažnesni floristų parduotuvėlėse nei sodininkų valdose – kelią dar tik skinasi. Šie karklai užauga iki 3–4 m aukščio.
Lapeliai būna ryškiai žali, blizgantys ir siauri. Kaip ir dauguma karklų, mėgsta drėgnas vietas, vidutinio derlingumo žemę. Gali augti tiek saulėtoje vietoje, tiek pavėsyje, tik šviesesnėje vietoje labiau išryškės šakelių raudonumas ir bus gausiau mielų žiedynų. Kadangi kilę iš Sibiro, Lietuvoje žiemoja gerai, o jei kartais ir apšąla kokia šakelė, greitai atželia, nes yra gajūs.
Stačiašakių gluosnių (S. gracilistyla) varietetas melanostachys, ko gero, nustebins net visko mačiusiuosius, nes pūkuotieji žiedai būna... juodi. Šios įspūdingos puošmenos pasirodo gana anksti, jei pavasaris būna šiltas, net ir kovo pradžioje. Žiedynai tarsi juodi vabzdžiai būna pailgi, kartais su raudonomis arba rudomis „kepurėlėmis“ – užsilikusiais pumpuro žvyneliais.
Vėliau juoda spalva keičiasi į gelsvą. Krūmas užauga iki 3–6 m aukščio, mėgsta derlingas ir drėgnas vietas, bet per daug šlapioje dirvoje skursta. Šie gluosniai gražūs ir žiemą, nes šakelės ryškiai raudonos. Tiesa, šaltomis žiemomis gali apšalti, tad geriau parinkti saulėtą ar šiek tiek pavėsingą vietą, apsaugotą nuo žvarbių vėjų, šalia vandens telkinio.
O štai gluosnio S. chaenomeloides, dar neturinčio lietuviško vardo, veislės ‘Mt.Asama‘ „kačiukai“ sutirpdys daugelio širdis, nes jie ypač mieli – ryškiai rožiniai, švelnučiai ir pūkuoti – tiesiog ir traukia ranką juos paglostyti. Ši veislė sukurta Japonijoje ir pavadinta ugnikalnio Asama garbei.
Žiedynai visu savo grožiu atsiskleidžia balandžio mėnesį: iš pradžių jie būna raudoni ir padengti sidabriškais pūkeliais, vėliau bręsdami ilgėja ir tamsėja. Užauga iki 2–3 m aukščio, nors rūšiniai augalai, natūraliai paplitę Rytų Azijos šalyse, pasiekia iki 20 metrų.
Kaip ir dauguma gluosnių bei karklų, mėgsta drėgnas, šiek tiek pavėsingas ar saulėtas vietas. Veislė jautroka šalčiui ir mūsų kraštuose gali apšalti, tad geriau sodinti apsaugotoje nuo vėjų vietoje, šalia vandens telkinio, o pirmąsias žiemas pridengti.
Yra ir dar vienas įdomus karklas ne raudonais ar juodais, o oranžiškai geltonais žiedynais–„kačiukais“. Tai karklas S. x balfourii, paprastosios blindės ir vilnotojo karklo hibridas, sukurtas selekcininkų.
Nykštukai šiauriečiai
Dar viena įdomi karklų grupė – tai nykštukiniai, besidriekiantys visiškai pažeme ir kilę iš itin atšiaurių regionų. Šie karklai labiau primena žolinius augalus nei krūmus. Štai arktiniai karklai (S. arctica) laikomi sumedėjusiais augalais, galinčiais augti pačiomis šalčiausiomis sąlygomis pasaulyje, o jų atšiauriausia paplitimo vieta – šiaurinės Grenlandijos pakrantės.
Nepaisant sunkių sąlygų, šie 10–15 cm aukščio nykštukai žydi nuostabiais „kačiukais“. Moteriškieji žiedynai raudoni, o vyriškieji – geltoni. Nuostabiausia tai, kad jie tikri ilgaamžiai, galintys išgyventi net kelis šimtus metų! Šie karklai yra pagrindinis maistas daugeliui arktinių gyvūnų, o vietiniai gyventojai jais gydo ir naudoja kurui. Nereikia nė sakyti, kad šalčiui šie mažuliai yra visiškai atsparūs.
Dar vieni šaltųjų kraštų atstovai – poliariniai karklai (S. polar), augantys arktinėje tundroje už poliarinio rato. Jie irgi galėtų pretenduoti į pasaulio rekordą kaip vieni žemiausių sumedėjusių augalų – šių krūmų aukštis tesiekia tik 5–8 cm. Nedideli ir gausūs žiedeliai būna sodrios tamsiai raudono vyno spalvos, iškilę virš apskritų ryškiai žalių lapelių. Tokį krūmelį tikrai puiku auginti ir geriausia jį sodinti žemuose gėlynuose ar alpinariumuose. Juolab kad gali augti nederlingose, akmenuotose ir žvyringose dirvose.
„Kačiukai“ skelbia pavasarį
Kai kuriuos iš šių karklų ir gluosnių galima įsigyti ir Lietuvos medelynuose, kitų tektų ieškoti Lenkijos, Olandijos, Vokietijos ar kitų augintojų ūkiuose.
Keista, bet Lietuvoje šie gražuoliai krūmai, pavasarį pasipuošiantys spalvingais pūkuotais žiedeliais, nėra populiarūs. Galbūt dėl to, kad neva karklai ir gluosniai kažkodėl yra „prasčiokiški“ augalai? O gal, kad vėliau pūkus pakeičia geltonos žiedadulkės, kurioms kai kurie žmonės yra alergiški?
Sunku pasakyti, nes jie nėra niekuo prastesni nei kiti augalai, o alergizuojančiais žiedais žydi daugelis žaliųjų giminaičių. Tad spalvingieji pūkuotukai tikrai nusipelnė didesnio dėmesio ne tik dėl originalių, bet ir ankstyvų žiedų, kuriuos labai mėgsta bitės, o ir aplinkos sąlygoms nereiklūs. Ką jau kalbėti apie tai, kad „kačiukų“ augintojams pavasaris ateina pirmiausiai!
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
