Vilniuje šis skaičius jau seniai perkopė 600, Kaune – beveik tiek pat. Netgi Kazlų Rūdoje, kur tėra vos 8 tūkst. gyventojų, 1000 – tenka apie 700 automobilių. Praėjusią vasarą teko lankytis Klaipėdos universitete. Šalia šios aukštosios mokyklos pastatų yra milžiniška mašinomis užkimšta automobilių stovėjimo aikštelė.
Paklausiau, kieno jos. „Studentų“, – sekė atsakymas. Pasirodo, jaunam žmogui važinėti visuomeniniu transportu yra didelė negarbė. Tad tėvai perka savo vaikams automobilius.
Neseniai girdėjau LRT radijo laidą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, kur Vilniuje statyti prie daugiabučių automobilius. Kalbėjo specialistai, architektai ir kone vienu balsu visi tvirtino, kad reikia kiemuose mažinti žalumynų plotus, o juos užasfaltavus įrengti automobilių stovėjimo aikšteles. Suprantama, neliečiant vaikų žaidimų aikštelių.
Susidaro įspūdis, kad vaikų smėlio dėžės atsidurs metalo gniaužtuose, mažyliai kvėpuos automobilių išmetamomis dujomis, o kai kurie iš jų, palikti be priežiūros, gali atsidurti ir po jų ratais. Kalbama buvo ne tik apie taip vadinamus „miegamuosius rajonus“, bet ir apie senamiestį.
Aš pats gyvenu Vilniaus centre, šimtamečiame name, kuriame yra 24 butai. Pusė gyventojų yra senyvo amžiaus ir iš viso jokių transporto priemonių neturi. Tačiau dviejuose butuose įsikūrė gydytojų kabinetai, kurie savo pacientus su automobiliais įleidžia į kiemą. Dar yra grupė vairuotojų, kurie nežinia, iš kur įsigijo užtvaro pultelius, įvažiavę į kiemą pasistato automobilius visai darbo dienai, o patys patraukia centro link.
Reikia manyti, kad arba namo gyventojo dėka už 100 litų pasigamina pultelio dublikatą, gal dar kokį 100 litų sumoka jo savininkui ir visus metus automobilį stato nemokamai, nors nuo kiemo už 100 metrų yra mokama stovėjimo aikštelė. Namo kieme yra nemažas žalumos plotas: auga šimtamečiai medžiai, vienas namo gyventojas niekieno neraginamas iškėlė inkilėlius, pasodino naujų medelių. Nejaugi ir juos teks pjauti, kad vietoje jų galėtų stovėti mašinos?
Prieš keletą metų Vilniaus meras Artūras Zuokas sakė, kad kiemuose nemokamai vienas butas galės statyti tik vieną automobilį, o už kitus, jeigu jų turės šeimyna, reikės mokėti. Draugų ir pažįstamų automobilių namų kiemuose turėjo nelikti. Tačiau, žodžiai taip ir liko žodžiais.
Manau, kad bent iš dalies spręsti šią problemą galima būti neišradinėjant naujo dviračio, o tik susipažinus su kaimynų lenkų pavyzdžiu. Daugelį metų teko gyventi ir dirbti Varšuvos centre, namo, kuriame buvo 100 butų, kieme buvo vos penkios vietos mašinoms. Seniūnija penkiems automobilių savininkams išdavė specialius pažymėjimus, kuriuose nurodomas mašinos valstybinis numeris ir gyventojo butas. Jis turėjo gulėti mašinoje prie priekinio stiklo. Tik tuo atveju jo savininkas galėjo statyti kieme automobilį. Netgi atvykę svečiai turėdavo naudotis apmokamomis stovėjimo aikštelėmis. Namų kiemų kontrolė buvo patikėta municipalinei policijai, kuri kasdien tikrindavo, ar nėra pažeidėjų. Tie gyventojai, kurių mašinos kieme neįtilpo, turėjo leidimą nemokamai statyti savo transporto priemonę greta esančioje apmokamoje aikštelėje. Ir per 12 metų niekada nebuvo atvejo, kad kas nors užimtų mano vietą, o Vilniuje, iš namo, kuriame gyvenu 45 metus, kiemo darbo dienomis geriau neišvažiuoti, nes grįžęs, gali nerasti net menkiausio plotelio. Tavo vietą užims pacientas, kaimyno draugas arba dar koks nors gudrutis.
Jeigu automobilius galėtų statyti tik namo gyventojai, ant jų pečių gultų ir kiemo asfalto gero stovio išlaikymo problema. Dabar tie, kurie name negyvena, atvažiuoja ir išvažiuoja. Jiems nė motais kieme esančios duobės. O automobilių kiemuose kontrolę galėtų perimti apmokamų aikštelių prižiūrėtojai. Savivaldybė gautų nemažas pajamas, nes tokių apsukrių vairuotojų knibždėte knibžda visas senamiestis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!