Šią idėją jau senokai gvildenau ir apmąsčiau visus „už“ ir „prieš“. Be abejo, mąsčiau ir apie vaikus. Žmonos mama neįgali, o mano tėvai taip pat turi bėdų su sveikata, tad liko vienintelis kelias – vežtis vaikus į užsienį. Mūsų pasirinktas kelias buvo Norvegija. Tai atitinkamai ir vaikus paruošėme.
Du mėnesius prieš išvykstant į svečią šalį pradėjau apmokyti vaikus. Liepiau abiem susikurti net po du el. paštus (mat jeigu turės vieną, tai „globėjai“ gali užblokuoti pastebėję, kad įvaikis naudojasi paštu bendrauti su gimdytojais), susikūrėme bendrą „Skype“ prieigą. „Facebook“ susikūrėme šeimos saitą. Tai pat paliepiau atmintinai išmokti gimtinės telefono numerius. O mokymasis buvo toks: ryte pakeldamas vaikus pirma paklausiu, koks gimtinės telefono numeris, o jie atsako: 00-370 Lietuvos kodas, miesto kodas 45, o babos (taip sutarėm vadinti) numeris – xxxxxxx. Taip pat prieš valgį sukalbant maldą vėl reikalauju išpyškinti telefono numerį ir el. pašto prisijungimo duomenis. Žodžiu, taip apsidraudėme, jeigu būtų vaikas konfiskuotas norvegų.
Taip pat daviau vaikams patarimų, jeigu jie būtų paimti ir atiduoti „įtėviams“ (kaip mes su vaikais ir žmona vadiname – paimti į nelaisvę), tada jiems turi nuolat kartoti– „Jūs man ne tėvai ir jūsų man lygiavertės tėvų meilės nedovanosite. Jūs išdraskėte, kas mums šventa ir svarbu – mūsų šeimą, o tai jums garbės nedaro, ir kaip tokius niekšus galima mylėti, kurie ardo šeimas!? Jūsų apkabinimas man tolygu vapsvos įgėlimui ir man iš jūsų nieko nereikia. Palikite mane ramybėje.“ Aišku, pamokiau šio to ir daugiau nei kad aprašiau. Galima vaikų pamokyti ir maištingumo prieš įtėvius, žodžiu, kiekvienas priemones renkasi pagal savo supratimą. Be to, vyresnėlį pamokiau, kaip nukakti į ambasadą Lietuvos, jeigu prispirtų reikalas ir jeigu pasitaikytų proga pasinaudoti ta galimybe.
Bet svarbiausia, vaikus reikia apmokyti, kaip naudotis elektroninėmis ryšio priemonėmis ir kad mintinai kaip eilėraštį išmoktų visus prisijungimo duomenis. O svarbiausia vaiką paruošti psichologiškai, kad jis neišduotų savo įtėviams „okupantams“ prijungimo duomenų, kad ir kaip jie maldautų ar žadėtų aukso kalnus. Aš savo vaikams pasakiau – jeigu prasitarsite įtėviams apie mūsų tarpusavio bendravimą, tai supraskite, daugiau gyvenime vienas kito nebematysite niekada ir įsivaizduokite, kad išduoti duomenys tolygu šeimos numirimui. Vaikai ta aiškiai suprato.
Tad tikiuosi, kad šių mokslų neprireiks panaudoti, bet juos išmanyti visada pravartu. Beje, dar pravartu pasirūpinti GPS sekimo priemonėmis, kad visada žinotum, kur randasi pagrobta atžala.
Šis skaitytojo tekstas yra atsakas Norvegijoje gyvenančios lietuvės straipsniui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Įvykiai Norvegijoje – vieną labiausiai aptarinėjamų šių dienų temų. Šurmulys sukilo po to, kai Norvegijos policija pranešė, kad sausio 26 d. dingęs septynmetis lietuvis buvo pagrobtas ir išvežtas iš šalies, po to, kai susitiko su biologine mama prižiūrint vaikų gerovės apsaugos tarnybai „Barnevernet“.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija pirmadienį ryte gavo informaciją, kad Lietuvos nepilnametį pilietį G.B. Švedijos institucijos jau sausio 28 d. perdavė Norvegijos socialinėms tarnyboms, o lietuviai aptarinėja, ar teisingai elgiamasi su Norvegijoje gyvenančiomis, vaikus auginančiomis lietuvaičių šeimomis.
DELFI skaitytojas jau spėjo pasidalinti nuomone – jis pats dirba Norvegijoje ir pažinojo vieną žmogų, iš kurio buvo atimti du vaikai. „Iš vieno tokio prieš gal dvejus metus buvo paimti du vaikai dėl naudojamo smurto (įvairaus pobūdžio). Žmogus nesuprato, ką padarė blogai – juk jis irgi taip buvo auklėtas. Gavo jis, žinoma, nemokamą teisinę pagalbą, bet jo byla, panašu, pralaimėta“, – pasakojo jis.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo nuomone ar patirtimi. Galbūt turite pažįstamų Norvegijoje, patys ten gyvenate ir galite papasakoti apie situaciją, matydami ją iš arčiau? Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt, savo nuomone ar rašiniu taip pat galite pasidalinti žemiau!