Pažiūrėkite kad ir į bet kurios pop - grupės istoriją. Štai Džonas Lenonas, Polas Makartnis ir keli draugai sukuria naują pop- grupę. Jie kartu kuria vieną muziką, jie vadina save “mes”, jie nekonfliktuoja - pagal galimybes, žinoma - o vis dėlto, iškilus konfliktui - greitai taikosi. Atkreipkite dėmesį - niekas nelaiko tai aukojimusi. Skirtingumas, savo “aš” priešpastatymas šiuo etapu laikomas neetišku ir nedraugišku. Tai - “susiliejimo” stadija.
Po to vienas ar du iš jų atsiskiria. Išskyrus tą atvejį, kai vienas iš jų- Lenonas – žūsta. Ne, jie tiesiog pasijaučia kitokiais, turinčiais savo požiūrį į muziką... Tiksliau - jie ir anksčiau taip manė, tik nesakė. Kodėl? “Dėl bendro reikalo”. Dabar jie jau jaučiasi kitoniška dalimi. Tai - grupės “The Beatles” skaidymosi stadija.
Ir trečia stadija - grupė suskyla. Polas Makartnis dainuoja su savo žmona Linda. Tai jau nauja grupė, kurios viduje vėl yra susiliejimas. Toks stiprus, kad po Lindos mirties Polas neatsigauna kokius metus.
Kodėl mes turime manyti, kad šeimose šie procesai vyks kitaip?
Štai įsimylėjėliai. Jie ne tik fiziškai kartu - susikibę rankomis vaikšto, apsikabinę lovoje miega. Jie ir savo emociniu ryšiu kartu. Jei vienas daro kažką, kas kitam lyg ir neturėtų patikti - jis nekreipia dėmesio. Jo moralė, principai, emocijos - visa tai tarsi išsijungia , nes “svarbiausia kad mes - kartu”. Susiliejimo stadija gali būti labai ilga - tuomet sakoma “jie gyvena širdis į širdį”. Galima pavaizduoti šiuos žmones kaip du rutuliukus, kurie beveik susilieja. Žinoma, tarp jų ilgainiui nusistovi tam tikri, dažniausiai papildantys arba dubliuojantis vienas kitą vaidmenys.
Pavyzdžiui,
vienas iš jų globėjiškas ir kontroliuojantis, kitas- priklausomas;
vienas ir kitas – optimistiški linksmuoliai keliautojai;
vienas - praktiškas ir kovingas, kitas - tylus ir užsidaręs;
abu taupūs ir mėgsta investuoti į ateitį;
vienas – besiaukojantis, kitas- narcizas...
ir t.t.
Ir kadangi abu nesąmoningai įneša savo indėlį į šią vienybę, santuoka egzistuoja. Joje gimsta vaikai. Joje svarbiausia - kad visi būtų drauge. Joje nepriimta nei pastebėti, nei įvardinti skirtumų... Skirtumų, kurie iš dalies yra įgimti, iš dalies - vaidmeninis prisitaikymas. Tu pasakei savo repliką - aš pasakiau savo. Savo - bet ne bet kokią, o tokią, kokios iš manęs tikimasi pagal scenarijų. “Aš tave myliu” - “ir aš tave...” . “Einame į futbolą?”- “Aha”. Juk ką čia slėpti- kiekvienas iš mūsų šalia savo “tikrojo aš” turi “aš kitiems”- vaidmenų rinkinį, skirtą “nušlifuotam”bendravimui. Kad nebūtų konfliktų.
Tiesą sakant, aš čia kažkiek užbėgu į priekį – šiuo metu nei vienas iš jų konkretaus savo vaidmens dar nesuvokia ir neturi suvokti. Jiems visa tai – begalinis “mes” gyvenimas, kuriame šitie “jis – toks, ji - tokia” iš viso neegzistuoja. Taip baltos spalvos spektre neegzistuoja atskirai žalia, raudona ir kitokios spalvos. O štai suskaidžius šviesą - kitas reikalas. Bet čia jau antros stadijos pradžia.
Kad žmonėms metas pareiti į skaidymosi stadiją, rodo tam tikri ženklai. Svarbiausias - šioks toks nutolimas, distancija. Vyras ima slėptis už laikraščio ar prie kompiuterio. Žmona ima daugiau laiko praleidinėti su vaikais, nei su vyru. Lytinis gyvenimas retėja ar iš vis išnyksta. Vienas arba abu užmezga romaną.
Toks nutolimas - tai apsauga nuo per didelio susiliejimo. Juk susiliejimas gresia asmenybės išnykimui. Iš dviejų turuliukų darosi vienas. Per daug suartėdami su kitu žmogumi emociškai, finansiškai ir veiksmais, mes rizikuojame išnykti. Deja, bet moterims tai gresia labiau nei vyrams, nes jos labiau linkusios prisitaikyti, o ir visuomenė iš jų labiau to tikisi. Žinoma, šioje fazėje šeima gali ilgam išlikti. Tačiau dažniausiai atsitinka štai kas.
Štai mūsų vyras ir žmona pradeda jausti, kad “kažkas ne taip”. Tai yra, vienas iš jų ima pastebėti, kad jis nebenori “nušlifuoto” bendravimo. Jam kažko trūksta, jis kažko suirzęs. Ir nenuostabu. Jo viduje kyla nelabai suvokiamas, bet natūralus noras pasakyti ne tai, ko iš jo laukia, o kažką kitką - tai, ką mes vadiname “sielos atvėrimu”. Pabūti ne savo “aš kitiems”, o savo “tikruoju aš”.
Dažniausiai tai yra kažkoks miglotas nepasitenkinimas. Jei jo nesuvoki, gali susirgti kokia nors elementaria liga ar perkelti problemas vaikams. Tada jie sirgs kokia nors liga ( tarkime, bus neurotiški ar šlapinsis į lovą). Kad to neįvyktų, reikia suvokti, kas tau nepatinka. Reikia pažiūrėti į savo nemalonų jausmą atidžiau. Ir tuomet paaiškėja nepasitenkinimas. Jo esmė - aš nesuprantu, kodėl aš turiu:
Visą laiką viską kontroliuoti;
Visą laiką nuo tavęs priklausyti;
Nuolat linksmintis ir keliauti;
Amžinai dėl tavęs kovoti;
Bijoti šalia tavęs prasižioti;
Tik taupyti ir niekad neleisti pinigų;
Visą gyvenimą aukoti tau;
Nuolat būti nepriekaištingu.
Žinoma, tai jau “santykių išsiaiškinimas”. Dalykas nemalonus, tačiau neišvengiamas. Tie, kurie sako, kad nemėgsta ir nenori aiškintis santykių, iš tiesų bijo pokyčių ir bando sustabdyti natūralią įvykių eigą. O pagal šią eigą santuokoje tiesiog ateina metas “skaidytis”. “Diferencijuotis”. Tai - normalu. Jūs suprantate, ką tai reiškia? Kad nesutikti, turėti kitokią nuomonę - normalu.
Pakartosiu tai dar kartą. Normalu žiūrėti į meną, į vaikų auklėjimą, į globą, kontrolę ir priklausomybę kitaip, nei tavo sutuoktinis. Ir normalu, kad su juo apie tai kalbantis jis bus nepatenkintas, pyks. Jis netgi gali įsižeisti. Tada jam irgi reikia duoti žodį. Nieko baisaus nevyksta. Nuo šiol santuokai išlaikyti bus reikalingas naujas sugebėjimas - toleruoti skirtumus tarp žmonių. Atleisti sau ir kitam. Prisiminti komplimentus ir tai, kas patinka sutuoktinyje.
Toleruoti skirtumus - ši banali frazė reiškia, kad “susiliejimo”, kaip anksčiau, nebebus. Bus du skirtingi žmonės, kuriuos ... kas sieja?
Geras klausimas. Kažkas vis dėlto tave su tavo sutuoktiniu sieja? Visko gali būti tarp sutuoktinių...
Jiems gerai sekasi mylėtis;
Jie abu myli vaikus;
Sutampa jų skoniai ir panašus požiūris į pinigus.
Niekas jų nesieja, na, gal tik bendri pinigai.
Sieja tai, kad vienas nesavarankiškas, o kitas- pasitikintis.
Todėl dabar ateina metas, kada santuoka gali nueiti iki trečios stadijos - nutrūkti. Ji gali nutrūkti net nesiskiriant oficialiai. Po vienu stogu gyvens du išsiskyrę žmonės...
Liūdna? Taip.
Tačiau galima ir kita išeitis - susijusi su tuo faktu, kad žmonės yra lankstūs ir kūrybingi padarai. Jie visą laiką eina prieš visokius gamtos dėsnius, tad kodėl jiems nenuėjus prieš gyvųjų sistemų vystymosi stadijų dėsnį?
Ir štai jie vėl įsimyli vienas kitą. Tarsi koks Renesansas. Arba štai jie neįsimyli, bet lieka gerais draugais. Arba pasirodo vienas kitam ne tiek skirtingi, kiek panašūs. Arba sėkmingai lankosi šeimos psichoterapijoje. Arba padidina savo tolerancijos ribas - mažiau barasi. Arba abu vystosi ir pamilsta save naujai - nes per tą laiką abu pasikeitė.
Vienu žodžiu, kaip visuomet, mūsų tarpe atsiranda tokių, kurie nenori mirti. Ir nemiršta. Na, tokie keistuoliai, kuriems nepatinka paklusti visokiems dėsniams. Jie vietoj to savo pačių dėsnius sugalvoja. Prisiriša, atsiriša, po to dar labiau susiriša, po to per tą virvutę ima šokinėti. Na, “crazy” tokie, suprantate?
Va tokie ir sukūrė kažkada ugnį ir ratą - man taip atrodo. Ačiū jiems už tai.
