Ne „senmergių“ sudievinimas, ne dviejų skirtingų gyvenimo būdų priešpriešinimas, bet XXI a. vis dar toks gajus šeimos, kurioje vargšė suplūkusi moteris nešioja tinginiui vyrui po nosimi kotletus, o aplink zirzia penki snarglėti vaikai, stereotipas.
„Aš tikrai nuoširdžiai užjaučiu jas, besikapstančias po silkių vidurius, bemakaluojančias baltą mišrainę ir dar „besidžiaugiančias“ ant sofos drybsančiais vyrais“, – sako viena „senmergė“. Aš irgi užjaučiu. Bet ir užjaučiančiąją užjaučiu, jeigu jos aplinkoje – tik tokie šeimų pavyzdžiai.
Man dvidešimt treji. Žiedus po beveik trejų metų draugystės sumainiau prieš vos daugiau nei metus. Iškart skubu paneigti ir kitus stereotipus, kurie ne vienam apkalbų maišeliui jau sukasi ant liežuvio galo: ne, mano vyras nėra daug už mane vyresnis, ne, jis neuždirba milijonų ir nelaiko manęs auksiniame narvelyje. Nesu namų šeimininkė su chalatu: mokausi magistrantūroje ir dirbu pagal specialybę. Ir vaikų mes dar neturime ir neplanuojame. Nei vieno, nei penkių, nors gandų kūrėjai ir nešiotojai jau menamą nėščiosios pilvą ant manęs įžiūrėjo bent kelissyk...
Kad ir kiek aplinkiniai mėgino gąsdinti gyvenimu kartu ir „stovėjimu prie puodų“, kažkur jie prašovė pro šikšnelę. Taip, aš stoviu prie puodų, bet stovėjau ir iki tol – oru misti niekada nemokėjau. Užtat apskritai kalbant apie buities darbus, mano rankos kur kas laisvesnės: jei būdama viena viską nešiau ant savo vienos pečių, dabar darbus dalijamės. Domiuosi kulinarija, išbandau vis naujus įvairių šalių receptus – užtat indais rūpintis man nebereikia.
Beje, iš kur tas nusistatymas, kad šeima – tai balta mišrainė ir silkės? Nei vieno, nei kito tikriausiai net nesu gaminusi. Vis dėlto niekas nepakeis malonumo ryte pabusti šalia mylimo žmogaus. Niekas savaitgalio rytą nepasiūlys gardesnės kavos, negu besišypsantis artimas.
Žinau, brangios „senmergės“, kad galite jos išsivirti ir pačios, bet nerieskite, kad nemalonu jausti rūpestį. Neapsimeskite, kad nemalonu, kai užklupus blogai savijautai ir skausmui, brangus žmogus grįžta namo su šokoladu rankose ir klausia, kaip galėtų padėti. Galų gale, tikrai netikiu, kad nemalonu naktį justi tvirtą mylimo vyro apkabinimą.
Žinau, kad komentatoriai puls šaukti, kad esu jauna, neseniai ištekėjusi ir viską idealizuoju. Vis dėlto turiu bendraamžių, kurios jau spėjo išsiskirti, kurios laukiasi antrų ir trečių vaikų, kurių mylimieji vos nepasmaugė...
Ar jaučiuosi gimusi po laiminga žvaigžde? Ne, jaučiuosi nepriėmusi pirmo likimo man sviesto vyro, manydama, kad „geriau neįstengsiu“. Merginos, neskubėkite kurti šeimų vien vardan jų kūrimo, bet radusios savęs vertą žmogų, už kurį galėsite dėti galvą, nelaukite nežinia ko. Kokią šeimą susikursite, tokią ir turėsite. Linkiu, kad pavydėti nereikėtų nei senmergėms, nei ištekėjusioms – tik retsykiais sau įsižnybti, kad įsitikintumėte, kad nesapnuojate.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis, papasakoti savo istoriją? Tai galite padaryti žemiau: