DELFI skaitytojai Rimantei pasidalinus savo laišku Kalėdų seneliui, tarp komentatorių kilo tikras karas – kokios yra tos vadinamos senmergės ir ar iš tiesų vienatvė per šventes taip gąsdina? Iš vienišų, bet, panašu, laimingų moterų komentarų matyti, kad prasidėjo nauja era – jos laimingos vienos, ir yra tuo patenkintos.
„Mes pasirinkom tokį gyvenimo būdą, ir tikrai nepavydim (bent jau aš) savo ištekėjusioms draugėms. Na, nepavydžiu ir viskas. Aš tikrai nuoširdžiai užjaučiu jas, besikapstančias po silkių vidurius, bemakaluojančias baltą mišrainę ir dar „besidžiaugiančias“ ant sofos drybsančiais vyrais.
Manau, kad ta pagieža yra būtent atvirkštinė, nes pavydi būtent mums, vienišėms... Man dažnai tenka girdėti – „oi kaip tau gera, nereikia rūpintis nei vyru, nei vaikais.“ Taip, nereikia, man patinka mano gyvenimo būdas ir per Kūčias tikrai nebus ant stalo nei silkės, nei kisieliaus, ir Kalėdų eglės nebus. Man tai neaktualu.
Man bus daug smagaus laiko paskaityti knygą, pažiūrėti filmą ar pasivaikščioti. Man šventė yra tikra šventė ir kaip kasmet Kalėdas pasveikinsiu su taure mėgstamo konjako (šampano nemėgstu). Taigi, mielos ištekėjusios ponios, neužjauskite manęs, užjauskite save. Linkiu, kad jūsų nebūtų pošventinėje policijos suvestinėje tarp tų, kurias papjovė, užmušė ar pasmaugė jūsų mylimi sutuoktiniai“, – rašė „Senmerge“ pasirašiusi komentatorė.
Jai pritarė ir kita, 32-ejų metų netekėjusi DELFI skaitytoja.
„Man 32 m. Po 2-3 vaikus jau turinčios draugės vis gailiai palinguoja galva, kad vis nesiseka man susirasti antros pusės. Į šeimos šventes, aišku, nei viena nesikviečia, bet nesistebiu ir net nepykstu, nes, būsiu nekukli, – bijau, kad vyrai pamirštų į žmonas žiūrėti. Metų man „duoda“ 25-26. Prižiūriu save, esu ilgakojė šviesiaplaukė (viskas proto ribose, nesu silikoninė „olialia“), labai artimos draugės net neslepia (kurios žino, kad „nelipčiau“ ant svetimo), kad vyrai žarsto man komplimentus namuose.
Iki šiol buvę vaikinai/vyrai pasitaikydavo kažkokie „moliai“, kompleksuojantys, kad esu pasiekusi daugiau už juos, nors man tai visiškai netrukdydavo (priimu žmogų tokį, koks jis yra; jei įsimylėjau, vadinasi, ir myliu tokį, koks yra, bet nesiruošiu savęs nuleisti žemiau, nei esu). Po metų ar kelių pradėdavo inkšti, emociškai terorizuoti, kokie jie vargšai, gailėk jų, amžinai pavargę ir t.t. Pastarasis dar ir mamytės sūnelis pasirodė esąs.Todel šiuo metu „kaifuoju“ tiesiogine to žodžio prasme, kad niekas nenervina. Ir kai 3 val. nakties ima skambinti „laimingai“ ištekėjusios draugės, kurios linguoja galva dėl mano „vienatvės“, kūkčiodamos į ragelį, kad vyrai kažkur valkiojasi su išjungtais telefonais, pagalvoju – ar čia ne man reikia linguoti galvą ir užjausti tas vargšes, kurios namie kuopia kampus, ruošia vakarienes, paskendusios „pampersų“ aromatuose, su savaite netrinkta galva ir svogūnais smirdančiu chalatu, ir yra vienišos, būdamos šeimoje?“, – stebėjosi Mina prisistačiusi skaitytoja.
DELFI skaitytojos pasakojo, kad nebijo būti vienos. Joms geriau – neturėti sutuoktinio, bet bent jau likti ištikimoms sau ir neieškoti bet kokio vyro.
„Paskaičius komentarus, pasirodo visuomenės požiūris į netekėjusias moteris... Tai, atseit, per daug išranki (lyg prie kiekvienos moters būtinai vyrų eilė stovėjo), tai gal baisios išvaizdos (tarsi neišteka tik storulės ir nevalos), tai gal bjauraus būdo (ohoho, kiek pažįstu valdingo, agresyvaus charakterio būtent ištekėjusių moterų). Ar jus nepagalvojat, kad esama moterų, kurios neturi didelių trūkumų, tačiau tiesiog nėra itin patrauklios vyrams?
Man apie 30 metų ir esu viena. Niekada neturėjau didelio pasisekimo tarp vyrų. Tie vyrai, kurie man patiko, buvo užimti arba nesidomėjo manimi. Beje, tikrai nežiūrėjau į tokius, kurie ne mano nosiai. Tie, kuriems patikau aš, buvo absoliučiai ne mano žmonės. Ar reikėjo draugauti/tekėti už žmogaus, kuris man visiškai nepatiko? Nemanau. Esu tikra, kad tokių moterų kaip aš yra ir daugiau“, – rašė DELFI komentatorė.
Kita skaitytoja taip pat sakė mieliau būsianti be vyro.
„Pati esu senmergė, nes pasirinkau tokį kelią. Švęsti vienai baisu tik pirmus kelis metus. Naujuosius jau 30 metų sutinku viena, visada atsisakau, jei kas kviečia. Juk jei nesileidi į kompromisą, neapskaičiuoji savo laiku, tai ir lieki be šeimos. Bet senmergių dabar pilna, jei liūdna, galima kooperuotis, ir dar – pasižiūrėjusi, kaip mano draugės gyvena šeimose, ką nutyli, nesigailiu – nenorėčiau. O mirti vis tiek dabar tenka slaugos namuose visiems, nes vaikai dirba iki 70 metų ir neturi jėgų ligoniams. Taip kad nėra ko čia dejuoti, kiekvienam savo“, – rašė kita skaitytoja.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis, papasakoti savo istoriją? Tai galite padaryti žemiau:
