Ar tik man vienam taip atrodo, ar iš tiesų pastaruoju metu per įvairiausius gidus – „1001 vieta, kurią verta aplankyti“, „1001 knyga, kurią žūtbūt turi suspėti perskaityti“ (angliškuose pavadinimuose būtinai paminima mirtis) – nematyti kitų knygų?
Dar galėčiau nekreipti dėmesio į tai, kad tiesioginės užuominos apie neišvengiamą galą man sukelia neaiškų nerimo jausmą, arba, kad sąrašų, topų ir reitingų sudarymas tapo savotiška amžiaus liga, tačiau labiausiai mane trikdo matematinis aspektas.
Tam, kad atidžiai perskaitytum gerą knygą, reikia geros savaitės (jeigu, žinoma, tai – ne „Karas ir taika“ ar „Ulisas“ – joms prireiks daugiau laiko). 1001 knyga, padalinta iš 52 (savaičių skaičius metuose) sudaro – palaukit... – dvidešimt metų. Tai reiškia, kad jeigu nužudyčiau žmogų, iš kalėjimo atlikęs bausmę išeičiau nespėjęs perskaityti visų rekomenduojamų knygų.
Tokiu atveju, kyla kitas klausimas: jei mums prireiktų viso gyvenimo tam, kad perskaitytume/išklausytume/peržiūrėtume viską, kas rekomenduojama, kaip jiems (tokių gidų autoriams) tai pavyksta? Kaip šie genijai atranda laiko aplankyti kas-žino-kiek-tūkstančių vietų ir iš jų išrinkti 1001 geriausiąją? Kiek filmų turi peržiūrėti žmogus, kol aptinka ką nors panašaus į „Pilietį Keiną“ ar „Vertigo“?
Taigi, trumpam atidėkite kelionę į knygyną ir leiskite pasidalinti savo įžvalgomis šia tema. Remsiuosi vienu konkrečiu interneto apžvalgininku, kurį pavadinsiu P. S. (straipsnio netaikau jam konkrečiai, taigi nėra labai svarbu atskleisti jo vardą, tačiau, žinoma, galėsiu pasidalinti, jei tik įdomu).
P. S. sukurtame tinklalapyje gausu įvairiausių apžvalgų: nuo romanų, filmų, muzikos įrašų iki mokslinių straipsnių. Informaciją galima rūšiuoti pagal laikmetį, stilių, autorių ir kūrinio pavadinimą, visiems įrašams pateikiami įvertinimai. Tikras „serijinis reitinguotojas“.
Save P. S. pristato kaip poetą, istoriką ir laisvamanį, teigdamas, jog yra: mokslininkas, rašytojas, poetas, muzikos ir filmų istorikas, politikos komentatorius ir IT konsultantas. Ties skiltimi „hobiai“ randame nuotykines keliones, literatūrą, menus ir tarptautinę politiką. P. S. yra aplankęs 102 šalis, ir teigia turintis 128 draugus. Gimęs 1955-aisiais, jis yra išleidęs keletą knygų, o savo reitingų archyvą pradėjo kaupti maždaug prieš 30 metų (truputį pakentėkit – šių skaičių mums reikės vėliau).
Leonardas Da Vinčis, palyginti su juo, yra tingus hipis.
1) Muzika. Manykime, kad muzikos kūrėjas per karjerą išleidžia apie 7 albumus (tikrai neperdedu: tiesa, jog kai kurie kūrėjai išnyksta po 3 ar 4 albumų, kai, tuo tarpu, kiti nesunkiai viršija 10), vadinasi bendras skaičius yra 51 408 (tegu bus 50 tūkstančių). Vidutiniškai albumas trunka 40 minučių, o tai sudaro 33 tūkstančius klausymosi valandų. Na, gerai, tegu bus 30 tūkstančių. Padalinkime šį skaičių iš 24 (valandų per parą) – gausime 1 250 dienų. Tai yra: trys su puse metų, klausantis muzikos 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę.
2) Knygos. 551. Įsivaizduokime, jog ponas PS yra ypač greitas skaitytojas ir geba atsikratyti knyga (tame tarpe ir parašyta Prousto) per 48 valandas. Gauname 26 448 valandas, o tai yra 1 102 dienos, kas sudaro daugiau nei 3 metus. Skaitant 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę.
3) Filmai. 3 727. Vidutiniškai 2 valandos filmui sudaro 7 454. Tai – truputį daugiau nei metai.
Taigi, vien tam, kad susipažintumėme su šaltiniais, prireiktų septynerių su puse metų (tegu bus septyneri). Be pertraukos. Tiesą sakant, tam, kad apžvelgčiau muzikos albumą, turiu jį išklausyti bent jau tris kartus. Jeigu rašyčiau atsiliepimą apie Mahlerio 5-ąją simfoniją arba Mileso Daviso albumą „Kind of Blue“ kūrinius išklausęs tik po vieną kartą, paprasčiausiai kvailinčiau savo skaitytojus, paviršinę analizę pateikdamas kaip „eksperto nuomonę“.
Norėtųsi tikėti, jog į P. S. panašūs apžvalgininkai rimtai žiūri į savo darbą. Taip pat esu pasirengęs pripažinti, kad ponas P. S. yra gerokai protingesnis už mane, todėl jam pakanka dviejų kartų tam, kad įsigilintų ir suprastų bet kokį kūrinį. Septynerius metus padauginę iš dviejų gauname 14.
Pagaliau, suteikime vyrukui normalų gyvenimą: tegu jis ilsisi 7 valandas per parą, 2 valandas skiria valgiui, asmeniniams poreikiams, sveikatai bei fiziologinėms reikmėms; 7 valandas reikėtų paskirstyti tiesioginiam darbui, kelionėms į darbą ir iš jo, kvalifikacijos kėlimui (turint omenyje, kad jis rašo poeziją, ruošiasi paskaitoms ir konferencijoms bei jas skaito, ima ir publikuoja įvairius interviu, skaito mokslinius straipsnius, konsultuoja IT klausimais, turi domėtis pasaulio politine situacija ir panašiai).
Dar 3 valandos bendravimui su 128 draugais, neišvengiamiems pokalbiams su leidėjais ir kolegomis, biurokratiniams formalumams ir seksui, kuriuo, mes visi tikimės, jis save palepina. Galiausiai, bent valandą skirkime recenzijų spausdinimui greičiu, kurio pavydėtų net Dano Browno sekretorė. Vis dar ignoruojame 102 PS aplankytas šalis, bet tiek to – manykime, jog jis dirba keliaudamas, o visas savo atostogas praleidžia klausydamasis „iPodu“ muzikos, kurią vėliau pristatys.
Gauname 20 valandų – tik keturios (ne 24) iš tiesų yra skiriamos leisti/žiūrėti/skaityti apžvelgiamą medžiagą. Tai reiškia, jog 14 metų, kuriuos paskyrėme pradžioje, reikėtų padauginti iš 6 (t. y. 24:4).
Išeina 84.
Metai.
Mūsų herojus gimė 1955-aisiais, medžiagą rinko tik 30 metų.
Mūsų tikslas – 30, ne 84. Ups.
Pasiūlymas: sakykime, jis mažiau miega, valgo greitą maistą, rašo patafizikos poeziją ir praktikuoja seksualinį susilaikymą. Turime ne tokį sveiką individą, tačiau sutaupėme bent dvi valandas per dieną – galime dauginti 14 iš 4. Blogos žinios – gauname 56. Šiemet P. S. sukanka 60. Nejaugi jis pradėjo rašyti savo apžvalgas būdamas ketverių???
Žinoma, viskas yra kitaip: tam, kad sutilptume į protu suvokiamus skaičius, turime pripažinti, kad ponas P. S. per savo gyvenimą nieko nežiūri/neskaito ir nesiklauso daugiau nei kartą (geriausiu atveju) ir netgi tada jis turi gyventi ypač aktyvų, ypač efektyvų gyvenimą, kuriame nėra vietos jokiai pašalinei veiklai.
Jo pateikiamose apžvalgose įdėmus skaitytojas pamatys daugybę klaidų ir netikslumų. Beje, tas pats tinka bet kuriam knygyno gidui – daugelis iš pristatomų darbų yra vos paminėti, jiems skiriama, geriausiu atveju, pora minučių. (Pabandykite suprasti „Psycho“ iš scenos, kurioje mergina pabėga su pinigais, ar „Mobį Diką“, perskaitę skyrius, kuriuose aprašoma banginių anatomija – matote, ką turiu omenyje?)
Tiesa yra tokia: gidai pateikia tik jau egzistuojančių įvairių apžvalgų perdirbinius, be jokių ypatingų tyrimų ar pridėtinės vertės, kurią suteiktų autoriaus nuomonė. Ši „liaudies išmintis“ parduodama kaip vertybė. Kas nors turėtų parašyti knygą „1001 gidas, kurio neverta skaityti“.
Mūsų laikmetyje nemadinga turėti kokią nors specializaciją, dominuoja tam tikri kultūriniai skiautiniai – paviršinės įvairių sričių žinios, „susiūtos“ į audinį, kuriuo prisidengia ekspertai. Kuo toliau, tuo sudėtingesnė tampa realybė, tačiau vietoje priemonių, kurios padėtų ją suprasti ir interpretuoti, gauname supaprastintus „pirkinių sąrašus“. Mes patikime visaapimančiu pažadu mes-žinome-ko-jums-reikia ir mainais už tai atiduodame pasirinkimo laisvę, ieškojimo malonumą ir, galiausiai, dalyvavimą savo pačių gyvenime.
Jeigu Kalėdoms planuojame dovanoti savo artimiesiems knygą, paieškokime tinkamos, atsiverskime ją, perskaitykime vieną kitą ištrauką ir aprašymą ant galinio viršelio, pasiduokime apžavams, nusipirkime vieną ir sau. Umberco Eco sakė: knygos kenčia, jei jų nekankiname.
Beje, linksmų Kalėdų visiems.