Išvadas atmetė respublikonai komiteto nariai, CŽV, buvęs viceprezidentas Dickas Cheney bei kiti atsakingi buvę prezidento Busho komandos nariai. Jie aiškino, jog ataskaitos paskelbimas pakenks JAV prestižui, skatins naujus prieš amerikiečius nukreiptus teroristų išpuolius, pakirs draugiškų šalių žvalgybos tarnybų pasitikėjimą CŽV. Beveik iki paskutinės minutės buvo stengiamasi sustabdyti ataskaitos viešinimą. Net užsienio reikalų ministras Johnas Kerry'is įspėjo apie pavojus, kuriuos gali sukelti paskelbimas.
Nei prezidentas Obama, nei Senato komiteto pirmininkė Dianne Feinstein nenusileido spaudimui. Savo įžangoje Feinstein pabrėžė, kad noras užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams nepateisina, nesušvelnina ir neatleidžia netinkamų veiksmų, o žvalgybos tarnybos veiksmai visuomet turi atspindėti valstybės principus, įstatymus bei normas.
Todėl organizacijos American Civil Liberties Union (Amerikos pilietinių laisvių sąjunga) vykdantysis direktorius paragino prezidentą Obamą oficialiai suteikti malonę tardymo programos atsakingiems pareigūnams ir kitiems dalyviams, tuo aiškiai nurodant, kad jų veiksmai buvo nusikaltimai. Tai gal padės užtikrinti, jog JAV vyriausybė niekada ateityje nepritars kankinimams.
Ataskaita yra ir liks kontroversinė. Po tardymo metodų aprašymų gerokai mažiau žmonių neigs, kad tardomieji buvo kankinami, nes negalima kitaip vadinti tardytojų veiksmų. Programos gynėjai dar ilgai aiškins, jog kankinimais buvo išgauta naudinga informacija, dėl kurios buvo išgelbėta nekaltų žmonių gyvybė. Jų gyvybės išsaugojimas esą atsveria kankinimų sukeltą blogį, juolab, kad buvo tardomi ne nekalti žmonės, bet teroristai, žudę ir ketinantys vėl žudyti. Esą akivaizdu, kad jei reikia rinktis tarp nekaltų žmonių gyvybių ir teroristo kankinimo, kurį jis išgyvens, pirmenybę reikia skirti nekaltiesiems.
Mėginama ginti CŽV pareigūnus, nurodant jų gerą valią ir patriotizmą. Prieš kelias dienas buvęs prezidentas Bušas pasakė, kad programos vykdytojai yra patriotai, o ataskaita nukryps nuo tiesos jei ji kaip nors menkins jų nuopelnus JAV. Tai buvo "tikrai geri žmonės” ir JAV pasisekė, kad savo šalyje ji turi tokius puikius žmones. Paskaičius tokias pastabas, sunku neprisiminti posakio, kad patriotizmas yra paskutinis niekšo prieglobstis. Jei niekaip kitaip negali pateisinti nešvarių darbelių, tai apsigaubk patriotizmo skraiste, siekiant sukelti regimybę, kad viskas daroma siekiant kitų gerovės. Bet negalima visko pateisinti patriotizmo vardu, ypač jei stengiamasi patriotizmą laikyti sektinu idealu, kuris išjudina asmens tauriausius jausmus. Reikia atsiriboti nuo sadistiškų CŽV kankintojų, o ne juos įrikiuoti į patriotų gretas.
Pagaliau būta balsų, teigiančių, kad vos tapęs prezidentu Obama nedviprasmiškai uždraudė kankinimus, tad ėmėsi svarbiausio žingsnio. Nuodugnūs tyrimai ir detalūs praeities įvykių aiškinimai nepakeis padėties, tik suteiks JAV priešams medžiagas ją smerkti. Bet Obama suprato, kad negalima lengvabūdiškai nusigręžti nuo praeities, ir kad negalima atgailauti dėl neleistinų veiksmų be kaltės ir atsakomybės prisiėmimo. Šiuo atžvilgiu jis ir JAV išlaikė rimtą egzaminą, viešai pripažindami, jog Vašingtonas išdavė savo skelbiamus idealus.
JAV žengė pirmą, nors ir kuklų žingsnį, konfrontuodamos negarbingus savo veiksmus.
O kaip Lietuva? Nors ataskaitoje užtušuotos vietos, kuriose konkrečiai įvardijamos šalys, kuriose CŽV turėjo savo kalėjimus, gana aišku, kad Lietuvoje buvo vadinamasis "violetinis" centras, jog tenai buvo laikomas Saudo Arabijos pilietis Mustafa al-Hawsawis, kad centras buvo uždarytas 2006 m. Tai, kad nebuvo duotas leidimas gydyti Mustafos al-Hawsawio vietos ligoninėje rodo, jog kai kurie aukšti Lietuvos pareigūnai žinojo, kas vyko "violetiniame" centre, nors to gal nežinojo tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pareiškė, kad būtų prasminga atnaujinti tyrimus, jei pasisektų gauti naujos informacijos iš JAV. Lenkijos prokurorai, tiriantys bylą dėl slaptų kalėjimų Lenkijoje, dar vakar nurodė, kad prašys amerikiečius pasiųsti ataskaitos originalą. Labai abejoju, kad iki šiol atsisakiusi suteikti papildomos medžiagos JAV tai darytų dabar, arba kad perduotų necenzūruotą ir neužtušuotą ataskaitą. Tokia informacija palengvintų tyrimą, bet jos neturėjimas nepateisina Lietuvos ir Lenkijos teisėsaugos ir valdžios institucijų neveiklumo.
Parlamentinis tyrimas 2009 metų pabaigoje nustatė, kad Lietuvoje buvo du CŽV objektai, kad būtų CŽV skydžių į Lietuva, bet neatsakyta į klausimą, ar į Lietuvą atskraidinti įtariamieji terorizmu. Buvo padaryti didelė klaida, kai buvo nutarta leisti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui tirti šio klausimo. Komitetas neturėjo nei kompetencijos, nei galios, nei patirties nuodugnesniam tyrimui vykdyti.
Amerikos kongreso komitetai daro tyrimus, bet patyrę teisininkai ir advokatai, ne patys senatoriai, atlieka tiriamąjį darbą, jiems dar padeda didelis specialistų būrys. Senato ataskaitos parengimas kainavo 50 milijonų dolerių. JAV parodymus duodantieji yra prisaikdinti ir yra baudžiami už sąmoningą netiesos sakymą. Lietuvoje komitetui galima sakyti, ką norima. Tad nestebina, jog svarbiausi klausimai nebuvo atsakyti.
Tada reikėjo ir dabar reikia sudaryti specialią komisiją, kuriai būtų suteikta tiek galių, kiek būtina nuodugniai ištirti šį klausimą, apklausinėti įsivėlusius VSD ir kitų žvalgybų pareigūnus, priversti juos perduoti visą su byla susietą medžiagą. Svarbu ne tiek nustatyti, kokie įtariami teroristai buvo atgabenti į Lietuvą, kiek sužinoti, kaip CŽV centras buvo įkurtas Lietuvoje, kaip buvo apeinami Lietuvos įstatymai, ar iš tiesų buvo priimami sprendimai be prezidento žinios, ir kas juos darė; kitaip tariant, kokios buvo aplinkybės, lėmusios, kad Lietuvoje nebegaliojo teisinės valstybės principai. JAV ataskaita buvo paskelbta, kad tokie įvykiai nepasikartotų. Lietuvai dėl to pačios priežasties reikia panašios ataskaitos. Informacijos negavimas iš JAV negali būti dingstis nieko nedaryti.