Pavyzdžiui, stovite stotelėje, visas toks savimi patenkintas ir pasitikintis. Šalia pastebite nuostabią merginą. Galvojate: „Užkalbinčiau, bet, va, jau turbūt mano autobusas atvažiuoja. Ai, ne mano. Na bet tas kitas turbūt tikrai mano. Bet jei ji įlips į tą patį autobusą, tai jau tikrai užkalbinsiu.“
Įlipo. „Na būtų šalia jos laisva vieta tai jau tikrai...“. Laisva. „Na, bet tai man jau kitoje stotelėje išlipti. Ech, kaip nesiseka...“ Arba sėdite autobuse. Įlipa pagyvenusi moteris ir atsistoja šalia. Galėtumėte atsistoti ir užleisti vietą, bet ne – sėdite. Teisinatės sau mintyse: „Va, ten, priekyje, matau tuščią vietą. Nebūtų vietų, tai tikrai užleisčiau. Tikrai, tikrai.“
Pilatės kurą į automobilį. Jau įsipylėte, bet dar geras 5 sekundes kratote nuo pistoleto lašus. Ir, žinoma, teisinatės mintyse: „Aš tai kratau dėl to, kad lašai nenukristų ant kėbulo, kad neišterliotų, ir pan.“ Nė velnio – Jūs kratote, nes esat gobšus ir galvojate, kad jeigu sumokėjote, tai susivarvinsit viską iki paskutinio lašo. Dar nepamirškite šlangos kilstelėti, kad joje neliktų. O pastebėjote, kad keičiant padangas jau trejus metus iš eilės toms pačioms padangoms sakote – „Na, šis tai jau tikrai paskutinis sezonas“. Ir kodėl Jūs visada aiškinatės dėl savo automobilio? „Ką vairuoji?“ „Opelį. Bet užtat jis mieste tik penkis litrus ryja“. Nors ir tris – niekam neįdomu.
Jūs vėl teisinatės. Peržvelgiate prabangaus restorano meniu ir pagalvojate „Nėra skanaus alaus“ arba „Seniai bulvinių blynų nevalgiau“. Visiški skūpuoliai mėgsta frazę: „O šiaip cepelinai yra mano mėgstamiausias patiekalas. Jei tiksliau – vienas cepelinas“. Valgote kažką nesveiko ir sau teisinatės, kad ryt pabėgiosit, pasportuosit, atidirbsit. Nei Jūs bėgiosit, nei sportuosit – rykit sau ramiai ir galvos nesukit.
Skaitot kvailus straipsnius (taip, tokius kaip šis), žiūrit, kas paskutinis „susprogdino seksualumo bombą“, skaitot komentarus ir teisinatės, teisinatės, teisinatės: „Aš neskaitau, man nerūpi, kokie durniai tai gali skaityti?“. Labiausiai iš koto verčiantys Jūsų pareiškimai: „O kas ta Šalčiūtė?“ ar „Kas tas Užkalnis?“.
Kai reikia tvarkyti kambarius ar plauti indus, tai būtinai bus „netinkama diena“ – buvo daug darbo, Jūs pavargęs ir, aišku, ryt tai jau tikrai būsit laisvas. Vienintelis daiktas, kuris dar stabdo neplautų indų kiekį kriauklėje, yra Jūsų čiaupo aukštis.
Jei tik susitinkate su seniai matytais žmonėmis, tai vis vien Jūsų anksčiau ar vėliau paklaus, kur dirbate ar ką veikiate. Ir, neduok Dieve, Jūs tuo metu nebūsit vadovas, viršininkas ar prezidentas. Taigi, be abejo, pradėsite teisintis: „Ai, neseniai pakeičiau darbą“, „Taip, kompanija negirdėta, bet ji lyderė savo sferoje“. Taip, „lūzerių“ sferoje. Darbas atsibodo, bet Jūs visada randate tinkamą pasiteisinimą: „Dabar netinkamas laikas“, „Kiti man tiek nemokės“, „Reikės pradėti viską nuo nulio“, „Dabar štilis darbo rinkoje“…
Specialiai ignoruojate „Facebook“ ir būtinai tą pabrėžiate pasitaikius progai. Jūsų mėgstama frazė „O kas tas fajabokas?“. Elgiatės kaip koks referendumo šalininkas, su šakėm bandantis stabdyt traukinį. Ir nesiteisinkit – „Man to nereikia“, „Man patinka gyvas bendravimas“ ir pan. Taip, man irgi patinka. Bet susitikę su draugais vieni žinos, kas su kuo miega, o Jūs tiesiog atrodysit pritvoti, nes nieko nesuprasit. Jūsų pokalbis su draugais pakrypsta apie keliones, o Jūs nelabai turite ką papasakoti. Jūs sakote – „Lietuvoje dar yra ką pamatyt“ arba „O man ir Lietuvoje labai gražu“. Taip? Ir kiek jau Jūs tos Lietuvos matėte? Be Palangos ir Trakų? Deja, bet tie apie užsienius pasakojantys dažniausiai ir Lietuvos būna matę už Jus kokius 17 kartų daugiau.
Jūs turit realią progą „nueiti į kairę“ be didelių pastangų. Bet Jus kažkas stabdo. Jūs teisinatės sau kažkokiomis krikščioniškomis vertybėmis, nors bažnyčioje Jūs paskutinį kartą buvote, kai Jus mama krikštyti nunešusi buvo. Gal Jūs ir nesate tas suknistas ir beviltiškas šiukšlintojas, kuris meta viską ant žemės, net nebandydamas akimis surasti šiukšlių dėžę, bet vis tiek... Banano žievė ar ledų pagaliukas, Jūsų manymu, yra „nešiukšlinimas“. Jau girdžiu pasiteisinimo balsą – „Tai natūralus daiktas, tai greitai suirs“. Na jau, kol tai suirs, aš turėsiu pro Jūsų šiukšles praeiti gal porą kartų per dieną, gal dešimt kartų per savaitę. O jei tokių „nešiukšlintojų“ aplinkui ne vienas? Ir sėdim visi sau patenkinti tarp šiukšlių. Laukiam, kol suirs. Svarbiausia – sąžinė rami. Juk pasiteisinom.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!