Iš pradžių buvo net sunku patikėti, kad tokius žodžius rašo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partiją atstovaujantis Seimo narys. Partijos, kuri deklaruoja tradicinę šeimą, patriotizmą, meilę ir pagarbą Tėvynei.
Jau pirmas Jūsų sakinys – įvartis į savo vartus: „Ginčas apie dvigubą pilietybę puikiai apibūdina mūsų politikų ir visuomenės nesupratimą kokiame pasaulyje mes gyvename.“ Jūs, gerbiamas profesoriau, irgi esate politikas – bent jau norit tokiu būti vadinamas – bet nelabai norite suprasti, kokiame pasaulyje gyvename.
Man, jau daugiau nei 30 metų gyvenant užsienyje, Lietuvos pilietybė nėra buvusio pasaulio atributas. Ne tam 1988 m. Rytų Vokietijoje su kitais tautiečiais kūrėme Lietuvos Sąjūdžio palaikymo grupę ir buvome persekiojami Stasi agentų, ne tam protestavom prie Sovietų ambasados ir konsulatų per Sausio 13-tos įvykius, rinkome vokiečių palaikymo parašus bei labdarą Lietuvai. Kas tada vyko ir už ką tada stovėjome, nėra tik nostalgiškas prisiminimas, kuris turi būti pamirštas kartu su pilietybe.
Galiu Jus užtikrinti, kad ir dabar Vokietijoje gyvena pakankamai daug Lietuvos piliečių, kurie važiuoja kelis šimtus kilometrų iki Berlyno, kad Lietuvos Ambasadoje galėtų paduoti pareiškimą savo gimusio vaiko lietuviškam pasui. O gi galėtų Vokietijoje gimusiam vaikui – tai leidžia Vokietijos įstatymai – suteikti vokišką asmens dokumentą ir ramiai gyventi.
Negu privalome pilietiškai asimiliuotis ir atsisakyti Lietuvos pilietybės vien dėl to, kad Jūs manote, kad „pilietybė dabar nelemia nieko“.
O jeigu pilietis nori dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime? Esu įsitikinęs, kad žymiai daugiau emigravusių lietuvių dalyvautų Lietuvos Seimo ar Prezidento rinkimuose, jeigu, pavyzdžiui, pagaliau būtų išspręstas balsavimo internetu klausimas. O gal kaip tik tie balsai iš užsienio nėra laukiami?
Pavyzdžiu pateikdamas Didžiąją Britaniją ar JAV, siūlot skatinti imigraciją, nes tai, Jūsų teigimu, daro ekonomiškai išsivysčiusios šalys. Tačiau ar mes jau pasiekėme tų šalių ar tokios Vokietijos ekonominio išsivystymo lygį, kad galėtumėm masiškai pritraukti Jūsų minimus „ypač kvalifikuotus ir civilizuotus atvykėlius“?
Manau, kad geriau spręsti emigracijos problemą, orientuojantis į sprendimus, kurie padėtų sulaikyti savo piliečius Lietuvoje ir bent didesnę dalį išvykusių paskatintų grįžti atgal.
Būdamas nepartiniu, praėjusį savaitgalį viename iš socialinių tinklų pasidžiaugiau, kad konservatoriai pirmi Lietuvos politiniame landšafte savo atsinaujinimą pradeda atsijauninimu, ir tokie partijos nariai kaip A.Bilotaitė, G. Landsbergis, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė ar šviežiausias narys T.Langaitis yra puikus potencialas geresnės, švaresnės ir turtingesnės Lietuvos kūrimui. Potencialas, kuris dar turi pasitvirtinti.
O vakar skaitau tokias sunkiai suvokiamos Jūsų mintis.
Vien jau pažvelgus į abiejų šalių valstybingumo istoriją, argi galima Lietuvą lyginti su Izraeliu, jau nekalbant apie skirtingą religijos vaidmenį abiejose šalyse? Ir prie ko čia 8000 litų vidutinis atlyginimas?
Tokiais skaičiais gal galėsime kažkada pasidžiaugti, kai pavyks įveikti korupciją ir bent dalį šešėlinės ekonomikos, kai nemaža dalis Lietuvos verslininkų supras, kad pelnais reikia dalintis su savo darbuotojais, ir tuo bus pristabdyti pastarųjų metų emigracijos mastai, kai sutvarkysime švietimo ir sveikatos apsaugos klausimus, o kur dar teisėsauga su teisėtvarka, ir dar keletas, o gal net ir keliolika daugumai žinomų problemų.
Spręskime jas, pradėkime gerbti Lietuvos žmogų ir mažiau reikės bijoti Jūsų minimų didelių Norvegijos atlyginimų, nuverbuojamų gydytojų ar JAV žaliųjų kortelių.
Priešingu atveju, kaip sakė vienas Lietuvos žurnalistas, liksime neįvykusia valstybe, o paskutinis emigruodamas dar ir šviesą išjungs.
Gerbiamas profesoriau, Jūs aiškiai išreiškiat abejones Lietuvos pilietybės būtinumu, o man, kaip Lietuvos piliečiui, balsuojančiam rinkimuose, kyla klausimai apie Jūsų vertybes ir pasaulėžiūrą, kas liečia Tėvynę, valstybę, tautybę ir pilietybę.
Ir jeigu Jums Lietuvos pilietybė pasidarė tik nereikalingu įrašu, manau, kad laikas Jums grąžinti Seimo nario pažymėjimą, ir pradėti ieškoti savojo Izraelio su 8000 litų alga.
Kadangi po Žydrūno Ilgausko, kuris ir Amerikai išliks lietuvių tautybės krepšininku, incidento tapo populiaru reikštis dvigubos pilietybės klausimu, nesinori likti diskusijų nuošalėje. Galima dar ilgai diskutuoti šiuo klausimu, tačiau turime išmokti vienodai gerbti visus Lietuvos Respublikos piliečius, kurių pilietybės klausimu negalima skirstyti į ypač nusipelniusius, nusipelniusius, mažai nusipelniusius ar visai nenusipelniusius. Kitaip prikursime dar daugiau išimčių dvigubai pilietybei, negu jų jau šiandien yra.
Esu įsitikinęs, kad ilgainiui yra tik du pasirinkimai – dvigubą pilietybę be išimčių visiems arba niekam. O dvigubos pilietybės būtinumas ar naudingumas – tai visai atskira pilietinės moralės tema.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!