Jau anksčiau ekonomistų yra nustatyta, kad gerėjant ekonominiams rodikliams, nebūtinai gerėja ir socialiniai rodikliai. Skurdas ir ekonominis pakilimas gali žengti greta. Vakarų ekonominio pakilimo metais, kuris tęsėsi nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio, skurdas ir socialinė atskirtis šiose šalyse nemažėjo, o socialinė nelygybė tik didėjo. Atvirkščiai, Rytų Azijoje ir Lotynų Amerikoje ekonominis pakilimas iš esmės pagerino dalies gyventojų padėtį, išvesdamas juos iš skurdo, kai ypač sustiprėjo vidutinė klasė, o ir turtingųjų tapo gerokai daugiau. Apsaugai nuo skurdo daugelyje šių šalių buvo įvedamos papildomos socialinės apsaugos priemonės labiausiai pažeidžiamiems socialinės rizikos asmenims. Tačiau Vakaruose socialinė padėtis geriausiu atveju tik išlaikydavo padėtį “status quo”, arba blogėdavo. Pažymėtina, kad nepalankiai socialinei situacijai susiformuoti Vakaruose svarbų vaidmenį turėjo ir prieš 30 metų šiose šalyse prasidėjęs neo-liberalizmo puolimas, kuris skatino valstybės vaidmens mažinimą ir ekonomikos bei valdymo dereguliavimą.
Jeigu ekonomikos kilimo metais labai didelių nusiskundimų blogėjančia socialinės apsaugos padėtimi pasitaikydavo rečiau, tai krizės metu tik kai kurios šalys išlaikė rezervines pozicijas atsitraukimui nuo savo išvystytų gerovės valstybių. Tai buvo pirmiausia tos Šiaurės ir kontinentinės Europos šalys, kurios eilę pokario dešimtmečių nesivadovavo liberaliu-marginaliniu socialiniu modeliu ir tik dėl pastarųjų dešimtmečių neo-liberalizmo puolimo atsisakė kai kurių gerovės valstybės dalių tiek kiekybiniu, tiek ir kokybiniu požiūriu. Neo-liberalizmo klaida, o kartais sąmoningas pasirinkimas, yra tai, kad jis į viešąsias išlaidas žiūri tik kaip į „naštą ekonomikai“, o ne rezervą jos vystymuisi. Taip viešųjų išlaidų dalis nuo BVP dėl neo-liberalizmo puolimo daugelyje Vakarų šalių per du dešimtmečius dramatiškai sumažėjo. Pvz. Švedijoje viešųjų išlaidų perskirstymo procentas nuo 67 1993 metais sumažėjo iki 45 proc. 2013 metais. Bendras viešųjų išlaidų sumažėjimas turėjo reikšmės ir socialinės apsaugos išlaidų lyginamojo svorio sumažėjimui. 2008 metais prasidėjus ekonominei krizei Vakaruose, socialinei apsaugai iškilo praktiškai neišsprendžiami uždaviniai. Kintant ekonominei struktūrai ir įdarbinimo bei atleidimo iš darbo santykiams bei kintant darbo formoms, buvo būtina spręsti socialinės apsaugos aprėpties ir įtraukties klausimus.
Dar sudėtingesnė situacija dėl socialinės aprėpties susidarė Rytų Europos šalyse, iš kurių 2014 metais Europos Sąjungai priklausė jau 11 valstybių. Daugybė netipines darbo sutartis turinčiųjų darbuotojų, kurie dirbo nepilną darbo dieną, nuotoliniu būdu iš namų ar savarankiškai dirbantieji asmenys nebepatekdavo į socialinės apsaugos sistemą. Kartais juos gelbėdavo savanoriškas draudimas atskiroms draudimo rūšims ar socialinė parama, tačiau šis reiškinys buvo atsitiktinio pobūdžio ir dažnai negarantavo jokios socialinės ar sveikatos apsaugos kritiniais gyvenimo momentais. Socialinės išlaidos Vakarų šalyse vaidino labai svarbų vaidmenį kompensuojant namų ūkių pajamų praradimus ankstyvojoje krizės fazėje (iki 2009 metų) ir padėjo stabilizuoti ekonomiką, tačiau vėliau ta įtaka, pradedant 2010 metais, pradėjo silpnėti. Po pradinio padidėjimo pirmais krizės metais, socialinių išlaidų augimas 2010 metais stabilizavosi, o 2011 ir 2012 metais smuko, dažniausiai tose šalyse, kur augo nedarbas. Šis socialinių išlaidų sumažinimas buvo siejamas su fiskalinės konsolidacijos siekimu euro krizės kontekste. Daugelyje šalių narių jis neutralizavo socialinės apsaugos sistemų ekonominės stabilizacijos funkciją. Akivaizdu, kad ekonominė krizė ir taupymo priemonės, skirtos sumažinti vyriausybių biudžeto deficitus, neišvengiamai didino skurdą ir nelygybę. Krizės pasėkoje stiprėjant neigiamoms globalizacijos įtakoms, socialinės apsaugos institucijos makroekoniminėje aplinkoje stengėsi išlikti efektyvios. Greitai augantys ryšiai tarp globalių finansinių, gamybos ir darbo rinkų didino poreikį socialinei apsaugai. Pasaulyje, kuriame finansiniai ir ekonominiai svyravimai greitai plinta, iš karto yra pajaučiamas poveikis darbo rinkoms ir socialinei gerovei. Individų galimybės tokioje situacijoje vieniems susidoroti su ekonominėmis krizėmis tampa mažesnėmis negu anksčiau. Tam, kad paskatintų ekonominį vystymąsi ir neutralizuotų papildomas sistemines globalines rizikas, nacionalinės solidarumu paremtos socialinės apsaugos sistemos turi būti stipresnės negu anksčiau. Efektyvi socialinė apsauga yra reikalinga visuomenėms susidoroti su globalizacijos iššūkiais ir prisiderinti prie pokyčių. Tai reikalauja visuotinės ir integruotos nacionalinės politikos institucijų tinklo, kuris taip spręstų įdarbinimo ir socialinės apsaugos klausimus, kad sustiprintų šalių produktyvumą ir kartu vaidintų socialinio ir ekonominio stabilizatoriaus vaidmenį rizikingame pasaulyje.
Skurdo ir socialinės atskirties eliminavimui, sveikatos apsaugos ir ilgalaikės priežiūros sustiprinimui, o taip pat pensijų klausimais ES siūlo remtis socialiniu Atviro Koordinavimo metodu, kai yra mokomasi gerosios patirties iš kitų šalių bei sugretinimo (angl. benchmarking) metodu, kai yra mokomasi gerosios patirties savos šalies ribose. Bet kokiu atveju socialinės apsaugos sistemos yra skiriamos apsaugai nuo rizikos ir poreikių užtikrinimui nedarbo, motinystės/tėvystės, ligos ir sveikatos priežiūros, neįgalumo, našlystės, senatvės, benamystės ir socialinės atskirties atvejais. Tarptautinės organizacijos primena, kad turi būti pripažintas žmogaus gerovės įvairiapusiškumas, o sveikata, mityba, socialinė apsauga, lyčių lygybė ir švietimas yra pagrindiniai skurdo panaikinimą ir integracinį ekonominį vystymąsi skatinantys veiksniai. Ilgą laiką socialinę sferą „atakavusios“ tarptautinės institucijos buvo Pasaulio bankas ir Tarptautinis Valiutos fondas. Ne be jų pagalbos ir daugelyje Rytų Europos šalių, tame tarpe – Lietuvoje, ekonominės-socialinės reformos 1991-2004 metais pasižymėjo pro-ekonominiais ir „antisocialiniais“ elementais. Tačiau pastaruoju metu tiek Pasaulio bankas, tiek ir Tarptautinis Valiutos fondas pasižymi jau kur kas „socialesniais“ sprendimais ir rekomendacijomis ir tokio jų prieštaravimo ir priešpastatymo Europos Sąjungai ir Tarptautinei darbo organizacijai, kaip anksčiau, nebeįmanoma pastebėti. Nors, būtina pripažinti, kad tam tikri skirtumai šių tarptautinių organizacijų teorijose, retorikoje ir praktikoje išlieka. Labiausiai socialiai angažuota tarptautine organizacija ir toliau galima laikyti Tarptautinę darbo organizaciją.
Apžvelgus Europos Sąjungos institucijų ir Tarptautinės darbo organizacijos rekomendacijas dėl socialinės apsaugos gerinimo šiuolaikinėmis sąlygomis, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dažnoje Rytų Europos šalyje (tarp jų – ir Lietuvoje) šių tarptautinių organizacijų pasiūlymai nefigūruoja viešajame politikų ir žiniasklaidos diskurse. Atvirkščiai, Rytų Europoje ir Lietuvoje vykdant nepopuliarius socialinius sprendimus kartais yra „prisidengiama“ Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių organizacijų nuomone vienu ar kitu klausimu būtent tada ir taip, kad būtų palanku pasyviems vietos politikams, tačiau nepalanku socialinę riziką patiriantiems asmenims. Taigi galima teigti, kad Lietuvoje egzistuoja asimetrinės socialinės informacijos problema, kai dažnas tarptautinių organizacijų teiginys, liečiantis socialinę sferą, nepatenka į viešąjį diskursą, o kartais yra tiesiog blokuojamas nuo plačiosios viuomenės sluoksnių.
Europos Sąjungos institucijos ir Tarptautinė darbo organizacija tikrai labai daug dirba socialinės apsaugos srityje ir jokiu būdu nesiekia dėl socialinės apsaugos sąlygų pablogėjimo padidinti skurdą ar socialinę atskirtį šalyse – narėse. Aktyvi įgalinanti socialinė politika yra Europos Sąjungos tikslas. Jeigu atskiri politikai nesutinka su „gerovės valstybių“ kūrimo uždaviniais savo šalyse, tai tikrai niekas negali paneigti, kad „gerovės visuomenių“ sukūrimo tikslas yra lygiai toks pat socialiai ambicingas tikslas, tik šiek tiek kitur sudėliojant akcentus. Gerovės valstybių kūrimas ir gerovės visuomenės kūrimas nėra tapatūs dalykai ir kartais net gali vienas kitam prieštarauti. Autoriaus nuomone, gerovės visuomenės kūrimo priemonės yra pozityvios tik tuo atveju, jeigu jos papildo ir stiprina gerovės valstybes vystymąsi. Kalba bet kokiu atveju eina ne apie „pasyvias“, tik į socialines išmokas orientuotas gerovės valstybes, bet į aktyvią socialinę politiką orientuojančias gerovės valstybes su svarbiausiais įgalinimo ir reintegracijos komponentais. Tokios įgalinančios gerovės valstybės tikslu turėtų tapti socialinės reintegracijos laipsnis – t.y. kiek buvusių kalinių įsidarbino, kiek benamių gavo socialinį būstą, kiek alkoholikų ir narkomanų atsisakė priklausomybių ir dirba visuomenei ir sau naudingą darbą, kiek lengvesnio lygio neįgaliųjų dirba ar dalyvauja visuomeninėje veikloje ir pan. Galima tik apgailestauti, kad šis esminis kiekvienos valstybės socialinių institucijų efektyvumą išreiškiantis socialinės reintegracijos rodiklis dar nėra įtrauktas į platesnes diskusijas Europos Sąjungoje, o tuo pačiu ignoruojamas ir nacionalinių vyriausybių. Jeigu žmonija iš tikro nori, o ne tik formaliai skelbia, humaniškesnės visuomeninės santvarkos ir kapitalizmo ydų apribojimo, manyčiau, kad socialinės reintegracijos laipsnis turėtų tapti pagrindiniu socialinio efektyvumo rodikliu.