Kai vairavimo mokykloje įveikiau teorinę dalį, galėjau rinktis iš dviejų vairavimo instruktorių – vienas buvo vidutinio amžiaus vyriškis, kitas – vyresnio amžiaus. Nežinau kodėl, bet pasirinkau jaunesnį (kiek matydavau teorinių užsiėmimų metu jį užsukant į vairavimo mokyklą, visuomet jis man atrodė pasitempęs, pasitikintis savimi, mandagus). Taigi, prieš pradedant praktinius vairavimo užsiėmimus, instruktorius manęs pasiteiravo apie įgūdžius, kuriuos turiu.
Žinoma, su pasididžiavimu jį informavau, kad automobilį su automatine pavarų dėže vairuoti moku, tačiau jo veide šypsenos neišvydau... Jis, minutėlę patylėjęs, man sakė, kad manęs laukia šiek tiek sudėtingesnis kursas, nes turėsiu visų pirma bent kiek atprasti nuo automobilio su automatine pavarų dėže ir tik tuomet pradėt mokytis vairuoti automobilį su mechanine pavarų dėže. Ką gi, kaip bebūtų, buvau nuteiktas optimistiškai – nieko nėra neįmanomo.
Gaudavau ir namų darbų – kaire koja minkyti pliušinį žaislą ar nedidelį guminį kamuoliuką, atremtą kampe tarp sienos ir grindų – taip turėjau išlavinti koją spausti sankabos pedalą. Važinėjant po miestą, nuolat buvo tikrinamas ir lavinamas mano pastabumas kelio ženklams, vykstančio eismo analizavimas.
Vieną dieną, kai buvo gal 5 ar 6 vairavimo užsiėmimas (iš viso 10 vairavimo praktinių užsiėmimų buvo numatyta pagal vairavimo mokyklos sąlygas) važinėjomės po Kauno miestą ir priartėjus prie vienos sankryžos turėjau sukti į dešinę (lentelė su papildoma žalia rodyklė, man šį veiksmą atlikt leido), ir...užgesau. Viskas būtų lyg ir gerai, bet už mūsų stovėjęs skubantis maršrutinis mikroautobusas, kuris taip pat norėjo sukti į dešinę, pradėjo intensyviai naudoti garsinį signalą. Jau tuomet ramybės manyje ir nebeliko – supanikavau. Tačiau instruktorius suvaldė situaciją ir pradėjo man ramiu balsu vardinti visą mano atliekamų veiksmų eigą, kuriuos aš ir atlikinėjau:
„Visų pirma įsijungiame avarinį signalą, kad informuotume kitus eismo dalyvius, kad šiuo metu nevažiuojame, – sakė jis. – Toliau, jei jaučiamės, šiek tiek įsitempę dėl kokių nors priežasčių (o taip ir buvo, juk „mikriukas“ pypino), giliai įkvepiame ir iškvepiame (kaip bebūtų keista – tas kažkiek padėjo tuo metu). Na, o dabar įsijungiame laisvą pavarą, kuriame automobilį, jungiame pirmą pavarą, prieš pradedant važiuoti įsitikiname, kad saugiai galime sukti į dešinę, kur ir norėjome vykti, palengva atleidžiame sankabą balansuojant su spaudžiamu akceleratoriaus pedalu ir pradedame važiuoti, ir išjungiame avarinį signalą.“
Atlikus visus šiuos veiksmus ir patį manevrą išties pasijutau lyg akmenį nuo pečių numetęs. Ilgai netrukus mus pasivijo ir lenkti pradėjo nekantrusis maršrutinis mikroautobusas, tuomet instruktorius pratęsė savo ramius patarimus: „Na o dabar, kai būtinus veiksmus atlikome, galėtume atsidaryti durelių langą, iškišti ranką ir atlenkti vidurinį pirštą pypsiukui – mikriukui. Bet to nedarysime, kadangi už vairo turim svarbesnių prioritetų, tokių kaip eismo stebėjimas, transporto priemonės valdymas.“
Žinoma, paskutinis instruktoriaus patarimas leido ir nusišypsot, ir pagalvot. Šypsena – dėl pačios situacijos ir kokia galėjo būti baigtis, o apmąstymai – dėl tokių gestų prasmės, dėl susireikšminusių žmonių, dėl per didelio pasitikėjimo, kai elgiamasi itin atlaidžiai dalyvaujant eisme.
Šiuo metu tenka dirbti daug bendraujant su žmonėmis, nemaža dalis – jauni asmenys. Ir bendraujant su jais pastebiu, kad nemaža dalis – labai paviršutiniški. Neturi nei noro suprast (net savų problemų sprendimų variantų), nei entuziazmo į kažką gilintis... Todėl turiu tokią nuomonę, kad jei tokie asmenys atsidurtų mano situacijoje praktinio vairavimo užsiėmime, kažin, ar daugelis susimąstytų apie prioritetus, dalyvaujant eisme, ir savo elgesį, esant eismo dalyviu.
Tačiau tuo metu buvau instruktuojamas aš. Ir aš tai supratau, dėl to esu labai dėkingas savo instruktoriui, nes iki šiol, jau 10 metų, į eismo kultūrą ir prioritetus vairuojant automobilį žiūriu atsakingai.
Tiesa, vairavimo egzaminas... Jį nusprendžiau laikyti po 7 praktinio važiavimo užsiėmimų, pranešiau tai instruktoriui, jis vėl ramiu balsu, palinkėjo sėkmės, davė dar keletą patarimų. Išlaikiau jau pirmąjį kartą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!