Leiskite jums papasakoti apie paskutinį kartą, kai mačiau savo tėvą prieš jam sėdant į kalėjimą. Man buvo penkiolika. Jis netikėtai pasirodė mūsų namuose Spokano mieste Vašingtono valstijoje. Tėvai jau buvo išsiskyrę, todėl matydavomės gana retai – buvome įpratę, nes jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, vairavo vilkiką.
Tą dieną, 1994 metų rudenį, manęs ir mano jaunesnio brolio bei sesutės paklausė, ar norėtumėme su juo papusryčiauti. Visi sušokome į didžiulio vilkiko kabiną, kurioje įrengta ir speciali vieta miegoti. Mes su seserimi ten ir įsitaisėme, ant viršutinio čiužinio, o brolis atsisėdo keleivio vietoje.
Pajudėjus nuo namų, brolis atidarė dėtuvę ir ten aptiko pakelį cigarečių. Vaikas buvo šokiruotas, nes tėvas visada itin neigiamai kalbėdavo apie rūkymą – jis mums nuolat pamokslaudavo šia tema. Tą akimirką jis pasakė: „Šitos priklauso mano draugėms, moterims, kurias kartais pavežu“. Brolis nepatikėjo, jo veido išraiška tarsi rėkte rėkė: „Tėti, ar tu nuo mūsų kažką slepi? Gal slapta nuo mūsų rūkai?“.
Besukant į gatvę, kur buvo mano mokykla, iš miegui skirtos kabinos iškrito didžiulė ritė lipnios juostos. Man tai pasirodė ne mažiau keista nei tas pakelis cigarečių. Pamaniau: „Kodėl tėtis prie pagalvės laiko tokį kiekį plačios lipnios juostos?“. Įkyrią mintį pabandžiau nuvyti šalin: „Na, greičiausiai daiktai išslapstyti keisčiausiose vietose, nes čia paprasčiausiai nėra vietos, kur viską susidėti“.
Brolis ir sesuo tą rytą turėjo planų, todėl tėvas juos pristatė į pageidautą vietą. Taigi pusryčiauti mieste likome tik dviese. Mylėjau savo tėvą, tačiau su juo man nebūdavo itin linksma. Jis mane nervino, būdama šalia jausdavau nerimą. Jis niekada prieš mus nebuvo pakėlęs balso ar rankos, tačiau neapleido jausmas, kad jis kažką nuo mūsų slepia, tarsi tarp jo ir mūsų kažkas stovi. Vieną kartą bandžiau apie šį jausmą papasakoti mokyklos psichologei, tačiau nieko gero iš to neišėjo. Manau, kad labai daug vaikų mano, kad jų tėčiai keisti.
Kai buvau paauglė, mane labiausiai siutindavo tėvo atvirumas kalbant apie seksualinius santykius. Pavyzdžiui, kartais jis itin detaliai man pasakodavo, ką lovoje veikė su mama. Viešose vietose jis visada moteris rydavo akimis, man būdavo gėda dėl vulgarių jo komentarų, priekabiavimo. Tas rytas „Denny‘s Diner“ užkandinėje nebuvo išimtis – puikiai prisimenu, kaip jis siaubingai flirtavo su užkandinės padavėja.
Mums bepusryčiaujant tėtis pareiškė: „Missy, ne viskas yra taip, kaip atrodo“. Paklausiau, apie ką jis kalba. Stebėjau, kaip tėvas kovoja su viduje tūnančiais demonais, žodžiai strigo gerklėje. „Turiu tau kai ką prisipažinti, tai labai svarbu“, – galiausiai pratarė. Iš pradžių įsivyravo nejauki tyla, kurią pertraukė mano klausimas, kas tai galėtų būti.
„Mieloji, negaliu tau atsakyti. Jeigu pasakysiu, praneši policijai. Melissa, nesu tas, kuo tu mane laikai“, – kalbėjo tėvas.
Pajutau gerklėje įstrigusį gumulą, apėmė jausmas, tarsi važiuočiau amerikietiškais kalneliais – smigčiau žemyn nuo stačiausio kalno. Nubėgau į tualetą. Grįžusi prie stalo radau apsiraminusį tėvą. Pajutau palengvėjimą, nes jis sutiko keisti pokalbio temą.
Labai dažnai prisimenu tą mūsų pokalbį ir galvoju: „Jeigu jis man būtų pasakęs tiesą, kas būtų buvę toliau? Jeigu jis man būtų papasakojęs apie septynias žmogžudystes – netrukus jų skaičius išaugo iki aštuonių – ar būčiau pranešusi policijai? Ar būčiau turėjusi kitą pasirinkimą?“.
Ar tėvas būtų galėjęs nužudyti ir mane? Šis klausimas mane kamavo labai ilgai.
Po tų keistų pusryčių praėjo keli mėnesiai. Vieną dieną mama mums pranešė, kad tėvas sulaikytas dėl nužudymo. Nužudymo! Žinia buvo tokia netikėta, kad nubėgau į savo kambarį ir balsu pravirkau. Niekaip nesuvokiau, kad mano tėtis galėjo padaryti ką nors panašaus.
Pradėjau prisiminti dienas, kai tėvai nebuvo išsiskyrę, ir gyvenome ūkyje Vašingtono valstijoje.
Man tada buvo penkeri, ūkinio pastato rūsyje radau penkis nuostabaus grožio kačiukus. Pasiėmiau juos į lauką pažaisti. Pamatęs, ką turiu rankose, tėvas kačiukus atėmė. Nesujudėjo nė vienas jo veido raumuo, kol kabino juos ant skalbinių virvės ir pradėjo kankinti. Prisimenu, koks patenkintas jis atrodė girdėdamas mano klyksmą ir maldavimus liautis. Vėliau negyvus kačiukus aptikau sodo gale.
Dar vienas šiurpus prisiminimas. Kartą tėvas mus su broliu užklupo žaidžiant su įstabaus grožio juodu katinu. Mano tėvas – aukštas (198 centimetrų ūgio) augalotas vyras. Jis palinko prie mūsų ir žaismingai paklausė: „Ir ką mes čia turime?“. Tada čiupo katiną, tačiau netrukus man palengvėjo – pradėjo su juo žaisti. Deja, tai truko neilgai. Viena ranka jis suėmė gyvūnėlio galvą, o kita – kūną. Ir pradėjo sukioti rankas į skirtingas puses. Su broliu pradėjome klykti, tačiau jam tai buvo nė motais – tėvo veide nebuvo įmanoma nepastebėti saldaus pasitenkinimo.
Visą 1995 metų vasarą eidavau į biblioteką, kur laikraščiuose ieškojau informacijos apie tėvo teismo procesą. Teisme jis prisipažino nužudęs ir daugiau moterų (nors vėliau dalį parodymų pakeitė).
Atrodė, kad tai kitas Keithas Jespersonas. Jame atpažinau savo tėvą, tačiau negalėjau pamiršti ir tų akimirkų, kai, grįžęs iš ilgų kelionių, jis su mumis elgėsi kaip pats geriausias tėtis pasaulyje.
Nepaisant to, per visus tuos metus savo vaikams jis yra pasakęs labai daug keistų dalykų. „Žinai, kai važiavau prie Oregono valstijos pataisos namus, paspaudžiau vilkiko garsinį signalą. Pasakiau sau: kada nors ten atsidursiu. Bet dar ne dabar“, – kartą telefonu man sakė tėvas.
Kai buvau trylikos, kartu važiavome per įstabaus pločio ir grožio Kolumbijos upę, skiriančią Vašingtono ir Oregono valstijas. Kai artėjome prie Multinomos krioklių, tėtis pareiškė: „Žinau, kaip nužudyti ir kaip išsisukti“. O tada pradėjo detaliai pasakoti, kaip jis nukarpytų aukos drabužių sagas, kad neliktų jokių pirštų atspaudų. Ir avėtų dviratininkams skirtus batelius – taip būtų tikras, kad purve nepaliks jį surasti padėsiančių pado žymių.
Tuo metu nesupratau, ką tai galėtų reikšti, maniau, kad tėvas paprasčiausiai prisiskaitė per daug detektyvų, tačiau po daugelio metų suvokiau, kad tą akimirką kaip tik važiavome pro vietą, kur prieš trejus metus jis buvo paslėpęs Taunjos Bennett lavoną. Manau, kad jis tiesiog norėjo dar kartą išgyventi tą akimirką, dar kartą pasimėgauti. Tėvas jautė nesąmoningą norą su kuo nors pasidalinti savo tamsiomis paslaptimis. Akivaizdus to įrodymas – vilkikų poilsio aikštelėse jo palikti rašteliai bei anoniminiai laiškai žiniasklaidai. Laiškų pabaigoje jis visada palikdavo šypsenėlę, todėl žiniasklaida jį praminė „Linksmojo veido žudiku“.
1995 metais tų prisiminimų ir jausmų dar nesugebėjau susieti su spaudoje skelbiamais pranešimais apie tėvą, kuriuos slapta nuo mamos skaičiau bibliotekoje. Vieną kartą perskaičiau straipsnį, kuriame cituojamas J. Winningham sūnus, kuris mano tėvą vadino „pabaisa“ ir sakė manąs, kad jis vertas mirties bausmės. Žinojau, kad jis turi teisę norėti tokių dalykų, tačiau mano širdį šie žodžiai pervėrė tarsi peiliu. Juk buvo kalbama apie mano tėvą!
Lioviausi skaičiusi laikraščius – tai buvo sprendimas, kuriuo save netiesiogiai apsaugojau nuo beprotybės. Sugebėjau sau įteigti, kad nenutiko nieko baisaus, galbūt aš net nepastebėsiu, kad neturiu tėvo. Juk jis tolimųjų reisų vilkiko vairuotojas, matydavau jį labai retai, todėl tikrai jo nepasigesiu, tad kodėl turėčiau sukti galvą dėl tokių nesąmonių.
Kai tiesa apie mano tėvo darbelius iškilo į paviršių, vidurinėje mane visi pradėjo badyti pirštais. Moksleivių tėvai tiesiog šiurpo nuo minties, kad jų atžalos galėjo pasipainioti žudikui po kojomis, todėl visi pradėjo manęs šalintis. Ėmiau jausti nepakeliamą gėdą ir kaltę.
1995 metų vasarą atnešė naujų rūpesčių. Pirmiausia užmezgiau santykius su agresyviu vaikinu. Jaučiuosi taip, tarsi tėvas mane būtų ruošęs tokiam liguistam ryšiui. Stebuklingu būdu pavyko atsikratyti jausmo, kad turiu mokėti už jo nusikaltimus, tačiau lengviau nepasidarė. Jaučiausi purvina, neverta būti vadinama žmogumi, jaučiuosi atskirta ir labai vieniša. Pradėjau manyti, kad nesu verta gyventi šiame pasaulyje. Visada buvau žiūrovė, iš šalies stebinti, kaip gyvena normalūs žmonės, nes pati tokia nesijaučiau.
Deja, niekas nėra parašęs knygos „Kaip gyventi, sužinojus, kad tavo tėvas – serijinis žudikas“. Nebuvo žmogaus, kuris iš tikrųjų būtų supratęs, kaip jaučiuosi, ir ištiesęs pagalbos ranką.
Kankino nuolatinis nerimas. Žinojau, kad pati negalėčiau nieko nužudyti. Taip pat puikiai žinojau nesanti sociopatė. O kaip dėl DNR? Kaip tampama serijiniu žudiku? Ar gali būti, kad tas blogis tūno manyje, laukdamas palankios progos pasireikšti? O galbūt žudikų likimas bus užprogramuotas mano vaikų likime?
Tėvas tapo bene didžiausia mano saugoma paslaptimi. Susitikinėdama su vaikinais, niekada nekalbėdavau ta tema – nenorėjau jų gąsdinti ir nubaidyti.
Tačiau man labai pasisekė – galiausiai sutikau nuostabų žmogų, ištekėjau, auginu vaikus.
Vieną 2008 metų gegužės dieną mano dukra entuziastingai iššoko iš mokyklos autobuso ir tekina parbėgo namo. Turėjo klausimą, kurį nekantravo užduoti. Tą dieną vaikų darželyje vaikai mokėsi apie šeimą. Sužinojo, kad visi be išimties turi mamą ir tėtį. Tai jai buvo naujiena.
„Mamyte, visi turi tėtį. O kur tavo tėtis?“ – paklausė mano mažoji.
Apstulbau. Pamaniau: „Kaip jai paaiškinti? Ji tokia miela, atvira ir nuoširdi – kaip jai pasakyti, kas yra jos senelis?“. Galiausiai pareiškiau: „Na, jis gyvena Saleme“. Tai buvo pirmoji mintis, šovusi man į galvą – tai tiesa. Jis ten, kalėjime, kali už padarytus nusikaltimus.
Tada supratau: jeigu deramai neišspręsiu šio klausimu, mano tėvo nusikaltimai jos gyvenimą sugadins lygiai taip pat kaip ir manąjį.
Mes labai panašios – aš ir mano dukra. Pažiūrėjau jai į akis – tarsi būčiau pažvelgusi į praeities veidrodį, į mažą mergaitę, kokia pati kadaise buvau. Ta akimirka pakeitė viską. Tiek metų gyvenau slapstydamasi tiek nuo kitų, tiek nuo savęs pačios, bet tą popietę skausmą, kurį savyje nešiojausi tiek metų, tarsi ranka nuėmė – supratau, kad kalbėti apie savo didžiausią skaudulį yra žymiai lengviau nei nuo jo slėptis.
Parašiau atsiminimų knygą, pavadinimu „Shattered Silence“, pradėjau bendrauti su žiniasklaida. 2009 metais dalyvavau Oprah Winfrey pokalbių laidoje, po jos gavau šimtus elektroninių laiškų iš to paties likimo žmonių. Jie man dėkojo už drąsą, prašė pagalbos ir patarimo. Dažnai važiuoju į susitikimus su šiais žmonėmis, daug bendraujame telefonu. Mano gyvenimas įgijo prasmę, suprantu, kad judu tinkama linkme.
Subūriau gausų panašių išbandymų gyvenime turėjusių ar turinčių žmonių ratą – tai serijinių žudikų dukterys, sūnūs, broliai, seserys, tėvai ir seneliai. Kol kas tiesiogiai bendravau su daugiau nei 300 panašaus likimo vyrų ir moterų. Dabar visi esame tarsi šeima.
Laikas tikrai gydo. Kiekvieno iš tų žmonių istorija išskirtinė, kiekvieno iš jų kelias į šviesesnį rytojų kitoks. Nepaisant to, dalis emocijų ir galvoje vykstančių procesų – tarsi bendras vardiklis. Visiems tenka išgyventi neigimo etapą, po jo seka šokas ir nepakeliamas sielvartas. Trečiasis etapas – pyktis.
Mano tėvas už padarytus nusikaltimus niekada nebus nubaustas mirties bausme. Nors turėtų.
Tokius žodžius sakau ne sau, o jo aukoms. Jos teisingumo jau nesulauks. Neketinu smulkiai pasakoti, ką jis privertė iškęsti tas vargšes moteris – mamas, dukras ir seseris. Ne visos aukos atpažintos. Yra tėvų, kurie nežino, kad jų dukters nebėra.
Teko bendrauti su pirmos tėvo aukos, T. Bennet, artimaisiais. Jie man daug pasakojo apie moters gyvenimą, kokia ji buvo – man buvo labai svarbu tai sužinoti.
Teko bendrauti ir su vienintele gyva likusia auka, kurią mano tėvas išžagino stebint jos vaikui, o tada bandė pasmaugti. Ji pati mane susirado, susitarėme pasikalbėti telefonu. Prieš skambutį labai nervinausi, neneigsiu – pokalbio būta sunkaus. Nepaisant to, esu tikra iš jos gavusi neįkainojamą dovaną. Jeigu iki tol dar turėjau iliuzijų dėl to, ką tėvas padarė, jų nebeliko.
Tėvo nemačiau jau beveik 10 metų. Kai 2008 metais pasirodė mano knyga, iš jo gavau laišką, kuriame jis teigia: „Nenoriu, kad pasaulis mane vertintų kaip tėvą. Aš buvau geras tėvas. Mano vienintelė klaida buvo aštuoni nesėkmingi sprendimai“.
Bet juk jis kalba apie žmogžudystes! Jas vadina „nesėkmingais sprendimais“! Štai kaip jis regi pasaulį. Kaip galima bendrauti su žmogumi (ir visai nesvarbu, kad jis mano tėvas), kuris tiesiog nesupranta, kas tai yra sąžinė ir užuojauta?
Tiek metų apgaudinėjau save. Žinojau, kad jis padarė siaubingų dalykų, tačiau nesilioviau tikėjusi, kad jis mane myli, myli kitus savo vaikus, kad moka mylėti ir užjausti. Vieną dieną, kai dar rašiau atsiminimų knygą, pasikalbėjau su seneliu.
Jis man pasakė: „Žinai, lankiau tavo tėvą kalėjime, jis man pasakė kai ką, kas mane labai nustebino. Jis prisipažino galvojęs nužudyti ir savo vaikus“.
Kad ir kaip sunku tai suvokti, bet senelio žodžiai mane išlaisvino. Atvėrė akis pamatyti tiesą – yra tik vienas vienintelis Keithas Jespersonas, jis sugebėjo visais manipuliuoti, keisti kaukes.
Be to, galiausiai gavau atsakymą į klausimą, kuris man vis neduodavo ramybės kaskart prisiminus mūsų paskutinius bendrus pusryčius užkandinėje. Jeigu būčiau apie jo nusikaltimus pranešusi policijai, ar tėvas būtų manimi atsikratęs? Taip, jis būtų tai padaręs.
Tai supratusi, pagaliau galėjau su juo atsisveikinti.