Trečdalis šalies ekonomikos – šešėlyje. Ne paslaptis, kad dalis darbo biržoje „stovinčių“ žmonių šį bei tą dirba už „vokelius“. Arba užsiima kontrabanda. O kai kurie – ir dar nemalonesnėmis veiklomis. Jei ne jums, tai jūsų pažįstamiems, žiū, ir vėl pavogė telefoną, dviratį, vaikišką vežimėlį. Nulupo mašinos numerį, veidrodėlius ar iškūlę langą spruko su magnetola.
Dažniausiai tokie niekadėjai lieka nenubausti. Nes kai anuomet sučiupome dviračius bandančius nugvelbti jaunuolius, realios bausmės jie negavo – išskyrus teistumą ir dar gilesnę integraciją į šešėlinės veiklos domeną.
Šią savaitę sučiupau europadėklų (naudojame juos sandėliuose) vagį. Vidury darbo dienos pasiėmęs porą jau vilko kažkam, kas superka (sako, moka 25 Lt už gerą). Paklaustas kur keliauja, metė paletes vidury gatvės ir dėjo į kojas kiek neša.
Kadangi netoliese kelios metalo supirktuvės, kasdien matome trumpai kirptus vyrus, ten tįsiančius viską, už ką gali gauti litų. Sykį sustabdžiau trijulę, mano kieme nuo ryto bandančią nuardyti tvorą. Kadangi tvora ne mūsų (sovietinė, niekieno), tai iškviesti policijos pareigūnai daugiausiai ką galėjo daryti – nuvežti niekdarius į nuovadą „asmenybėms nustatyti“. Po poros dienų mačiau tuos pačius darbštuolius iš apleisto sovietinio tualeto lupančius ir nešančius priduoti vamzdžius.
Menkesni veikėjai kasdien revizuoja šiukšlių konteinerių turinį, paslaugiai už mus išrūšiuodami aliuminį, stiklą ir plastiką, už kurį centus moka supirktuvės.
Ar šie žmonės turi pasirinkimą, ką dirbti? Sutikime – prasimanyti centų juos gena alkis. Dabar tai patiriu savo kailiu – po menkų pietų ir ilgos darbo dienos rodos ne tik suėsčiau arklį, bet galėčiau pagrobti ir sudoroti zoologijos sodo žirafą.
Pamaitindami juos, sumažiname troškimą imtis blogų darbelių, kurių žalą patiriame daugelis – jei ne tiesiogiai, tai per mokesčius, kuriuos išleidžiame policijai, teismams ir kalėjimams. Kalinio dienos mitybai, beje, skiriame 7 litus.
Dar liūdniau darosi suvokiant, kad paramos maistu prašo ir dalis „normalių“ šeimų, kuriose abu suaugę turi legalius, bet menkai apmokamus darbus, augina vaikus. Socialinės politikos žinovas prof. Romas Lazutka sako, kad skursta 10-15 proc. dirbančių.
Kita mano eksperimentą stebinti moteris prisipažino: „Dirbu laborante, gaunu 900. Visos kolegės tiek gauname. Kelios turi vyrus ir iš dviejų atlyginimų išgyvena. O aš esu išsituokusi, ir maistui taip pat galiu skirti tik tuos 5 litus, nes auginu ir sūnų. Mums reikia mokėti už butą, šildymą, pirkti rūbus. Kodėl dirbantis žmogus priverstas būti elgeta?“
Tad ar tikrai nevalgo tas, kas nedirba?
Bet grįžkime prie valgymo už 5 litus per dieną. Mano patirtį internete pakomentavo viena šeima, turinti du vaikus studentus. Gyvena iš vyro algos, o moteris kone visą dieną triūsia, kombinuodama maistą sutuoktiniui ir sūnums – verda kepa troškina, raugina, marinuoja. Laksto po turgų, ūkininkus, ieškodama kukliam šeimos biudžetui įkandamų maisto produktų. Kitas komentatorius šitai apibūdinai taip – juk tai darbas visu etatu.
Taigi, prasimanyti valgyti turint nedaug skambančių kišenėje – irgi darbas. Todėl tinginiais nebepravardžiuokite. Ir to darbo rezultatai, žinokite, nėra labai jau džiugiai įkvepiantys.
Nuobodu
Žmogus – ne robotas. Jam reikia ne tik angliavandenių, baltymų, riebalų ar kilokalorijų. Valgant reikia emocijų – mėgautis, skanauti, gardžiuotis.
Mūsų, vyrų, saldėsiai netraukia, bet moterims tokia blanki mityba – peilis. Pasižvalgius po įperkamų desertų skyrių, nelabai yra kuo pasilepinti. Pakelis arbatinių „Seimo“ sausainių kainuos apie litą. Nebrangūs ir džiūvėsėliai ar trapučiai – jei valgytume su šaukšteliu naminės uogienės, visai pakenčiama. Dar yra nuo vaikystės pažįstami želė ar kisielius.
O ką daryti, jei norisi šiuolaikiškų gardėsių? Paieškojus įmanoma – varškės sūrelį radau už 39 centus, o nukainotą jogurtą – už 0,55 Lt. Skonis – jau kitas reikalas.
Pats aš, atsiradus reikalui suvalgyti ką saldaus, pasirenku „langelį“ juodo šokolado – nesvarbu, koks gamintojas ar gauta nuolaida, tiek jums tekainuos 20-30 centų. O dar geriau – ant patiekalo pasitarkuoti kampelį padžiūvusio „Džiugo” sūrio. Asmeniškai man šeštuoju skoniu vadinamo umami* trūksta labiau, nei saldumo
Studentiški valgiai
Valgytojui už 5 Lt per dieną „Facebook“ draugai pataria prisiminti studentiškus laikus. „Batonezas“ – batonas su majonezu – vilioja ne labiau nei pakelis pigių „čipsų“. Tokių pigių kalorijų pasekmės – amerikietiški sotumo ir alkio kalneliai. Nutariau pasigaminti ką nors sotesnio.
Apsidžiaugęs viename prekybos centre pasiūlyta 25 proc. nuolaida makaronams (tad pigiausių fusilli pakelis atsiėjo tik 59 centus), juos vakare išviriau, o pietums pasišildžiau, įmaišęs smulkiai susmulkintą ir mikrobangėje krosnelėje pašildytą dešrelę. Padažui tiko šaukštas nebrangaus kečupo, skiesto šiltu vandeniu. Skonis – visai pusė velnio.
Makaronus užkandu kininio kopūsto salotomis, tokių pietų darbe kaina – 0,74+0,45=1,19 Lt. Už tiek papietavęs, pavakariams tikrai sau gali leisti ir vieną tų aukščiau aptartų saldumynų.
Tiesa, pjaustydamas I rūšies dešrelę, joje radau žydro celofano. Nebūna pigiai ir kokybiškai?
Kitas pamirštas atradimas – blynai. Nesu jų mėgėjas. Vėlų vakarą po darbų grįžę su pačia supratome, kad vakarienės nėra, o pilvai ne tik maršus groja – alkis stogus rauna. Tuomet blynai – tikra 20 minučių išeitis.
Pora kaušelių pilno grūdo kvietinių miltų, stiklinė pasukų, pora kiaušinių, ir gabalas nuo Helovino likusio moliūgo. Dar subėriau porą šaukštų šeimos nesuvartotos varškės, ir puft – vakarienei trys keptuvės auksaspalvių blynukų. Niam! Vyriškai porcijai sunaudojau produktų už pusantro lito.
Šiandien „sutilpti“ į 5 Lt bandysiu virdamas pomidorinę ryžių sriubą (turiu skanučių pernokti baigiančių naminių pomirdorų) ir vištų širdelių troškinį (tegul jums rojumi būna pomirtinis paukščių pasaulis, perekšlytės – 650 gramų širdelių pirkau už 2,89 Lt). Kaip seksis, parašysiu kitąsyk.
Ir nepamirškite - 5 litus nepasiturinčių maitinimui skirti galite telefonu, o daugiau - portale aukok.lt
*Japoniškas umami skonis dabar dažniausiai sukuriamas keikiamų glutamatų, bet natūralaus umami efektą gausite maistą gardindami ne tik sūriu ar sojos padažu, bet ir pomidorais, salierais; taip pat valgydami kininį kopūstą, špinatus, jūros gėrybes, grybus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate išbandę ką nors panašaus? Šis tekstas paskatino jus taip pat dalyvauti tokiame eksperimente? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir pasidalinkite įspūdžiais!