Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros profesorė Vida Stravinskienė, aiškino, jog užterštose vietovėse tokiose kaip miestų gatvės, pakelės, pramonės įmones, supanti aplinka, augantys lapuočiai medžiai gali kasmet atsikratyti lapuose susikaupusių cheminių junginių, numesdami pastaruosius.
„Spygliuočiai tokios galimybės neturi, nes mūsų geografinėje platumoje spygliuočių spygliai išsilaiko keletą metų, t. y. pušies spyglių išsilaikymo amžius sąlyginai švarioje teritorijoje 4 metai, o eglės – 8 metai. Užterštose teritorijose, priklausomai nuo užterštumo lygio, spygliai išsilaiko žymiai trumpiau“, — akcentavo specialistė.
Dėl šios priežasties spyglių išsilaikymo amžius yra svarbus aplinkos būklės indikatorius.
„Švarioje aplinkoje spygliai išsilaiko ilgiau, užterštoje – trumpiau“, — kalbėjo V. Stravinskienė.
Pašnekovė pabrėžė, kad lapuose ir spygliuose susikaupusios cheminės medžiagos į dirvožemį vėl patenka šiems nukritus bei susiskaidžius ir toliau dalyvauja biogeocheminės apytakos procese.
„Medžių būklės pokyčius dėl aplinkos užterštumo geriausiai atspindi morfologiniai medžių būklės rodikliai“, — sakė ji.
V. Stravinskienė pasakojo, jog aplinkotyroje žvelgimu ,,plika akimi“ vadinama vizualiai matomų pažeidimo požymių stebėsena ir vertinimas.
„Tiesa, žiūrime ir vertiname ne plika akimi: naudojamės žiūronais. Nors ir be žiūronų galima matyti lapijos ir spyglių spalvos pokyčius“, — patikslino profesorė.
Pašnekovės teigimu, regioninio miškų monitoringo programoje plačiai naudojami šie medžių morfologiniai rodikliai: lajos defoliacija, lapijos dechromacija, viršūnės būklė, sausų šakų kiekis, derėjimo laipsnis, o spygliuočiams – dar ir spyglių išsilaikymo amžius.
„Lajos defoliacija – miškų stebėsenos rodiklis, charakterizuojantis ne tik susiformavusios lapijos arba spyglių masės praradimą dėl nepalankių aplinkos veiksnių, bet ir lapijos ar spyglių masės dalį, galėjusią susidaryti optimaliomis sąlygomis, bet konkrečioje aplinkoje nesusidariusią“, — sąvoką aiškino ji.
Profesorė taip pat pabrėžė, kad defoliacija yra nustatoma, lyginant apskaitos medį su etaloniniu medžiu, turinčiu vadinamą pilną lapiją. Taigi medžio lajos defoliacija reiškia lapijos praradimą, lyginant su etaloniniu medžiu.
„Etaloniniu medžiu paprastai būna arba tos pačios augimo ir vystymosi klasės, netoliese augantis tokio paties šakojimosi tipo medis su visa lapija arba atitinkama to medžio nuotrauka. Tam naudojami specialūs atlasai“.
Didelė medžio lajos defoliacija yra jo reakcijos į aplinkos poveikį išraiška ir pažeidimo požymis.
„Lapijos arba spyglių dechromacija – dėl neigiamo aplinkos poveikio pakeitusių spalvą lapų ar spyglių dalis procentais medžio lajoje. Defoliacija indikuoja aplinkos poveikį medžiams ir parodo medžio fiziologinę būseną“, — dėstė V. Stravinskienė.
Pašnekovė pasakojo, kad lapų ir spyglių spalva gali pakisti dėl kai kurių maisto medžiagų, tokių kaip azoto, kalio, magnio, mangano, trūkumo ar pertekliaus bei didelės atmosferos teršalų koncentracijos. Taip pat ir dėl nepalankių meteorologinių sąlygų: keletą mėnesių trunkančios sausros, vasaros karščių.
„Šie aplinkos vertinimo rodikliai yra gana paprasti, pigūs, greitai ir pakankamai tiksliai įvertinami. Jie nepriklauso nuo trumpalaikių aplinkos pokyčių ir neblogai atspindi aplinkos poveikį medžiams bei aplinkos būklę pagal medžių reakciją ir matomus jų pažeidimus“, — svarstė profesorė.