Jaučiu, kad jei jis nebūtų toks švelnus ir toks reiklus, nebūčiau čia – šiaurės Lietuvoje, prie baigiančio savo amžių diendaržio. Žiūriu puse akies į kiaurą pastogę – ten kurkleliai lėtai žvalgosi ir neria pro saulės nutviekstas properšas aukštai ties kraigu. Kiauras daržinės stogas... Čia bus automobilių garažas. Ir gyvens avys. Trys...
Namas pirmą dieną mums per mažas. Bet jis mūsų! Čia, žemai po grindimis, bus tas podėlis uogienėms ir agurkėliams, kurio niekad neturėjau Justiniškėse šeštame aukšte. Podėlis su pomidorais obuolių sultyse, su džiovintais zuikio baravykais (vis dar neturiu drąsos patikėt, kad rasiu jų ir tikrų, ne tik „zuikio“), su ledu iš Rubikių ežero. Matau įdubą ten, žemai, kur sudėsiu ledo gabalus...
Jie švies pravėrus podėlio dangtį į duris elektrine ledo šviesa. Tai štai dėl ko mes čia – išsiilgom namų, kurių nepakeis artėjančios politinės ir nekilnojamo turto audros. Galų gale išsivadavom iš visų nekilnojamo turto kreditų, Justiniškių specifinio „pūvančių pelargonijų“ smogo, savo kaimynų naktinių lenkiško stiliaus „diskotekų“.
Namas, pievos... Daržinė ir nėr tvoros... „Nebuvo vilkų, nes nebuvo avių, kurias pjautų“, – pagalvoju ir nutariu prieš tveriant tvorą eiti susipažint su kaimynais. Nesvarbu, jei jie ir būtų vietiniai intravertai, vis tiek reikia pamatyti ir nudžiuginti savo optimizmu. Ir šypsausi.
Kaimynų namai tarsi baltos perkelinės nekaltų dvyliktokių suknelės per išleistuves. Jų vertybės neprieštaraus manosioms, dar pagalvoju, ir smingu miegoti apsikabinusi rinkodaros guru, savo vyrą, susirangiusį ant dvidešimto amžiaus pradžios duoninės krosnies koklių. Tiesiog nespėjom lovos įsigyti pirmosiomis persikraustymo dienomis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kol vieni iš mažesnių miestelių veržiasi į didžiuosius Lietuvos miestus, kiti dėl gyvenimo ten, kur nepažįstamas skubėjimas, stresas ir automobilių spūstys, nesuka galvos. Ir provincijoje galima kurti gyvenimą, sako jie – sėkmingi ūkininkai, atsidavę mokytojai ir originalūs menininkai. Būkite drąsūs – pasidalinkite savo sėkmės istorija, kuriai nesutrukdė nei jūsų gyvenvietės dydis, nei siauras kitų požiūris, jog provincijoje – blogiau.
DELFI dalijosi jau ne viena sėkminga į kaimą „pabėgusių“ žmonių istorija. Pavyzdžiui, Vilniuje gimęs ir užaugęs Eventas, sulaukęs keturiasdešimties metų, nusprendė su šeima keltis į kaimą ir pradėti ūkininkauti.
„Baigėsi buto nuoma ir reikėjo spręsti, ar pirkti butą, ar ieškoti naujo nuomotis ar išvažiuoti į kaimą. Kaip tik buvo karšta vasara ir išvažiavome į kaimą. Jau buvome nusipirkę avių iš anksčiau, taip ir apsisprendėme“, - sakė jis.
Jūsų istorija panaši? Sugebėjote sėkmingai sukurti provincijoje verslą? Radote geresnį darbą nei mieste? Išvykti iš miesto jus paskatino meilė? Papasakokite savo istoriją – parodykite, jog laimės nebūtina ieškoti dideliame mieste.
Pasidalinkite savo istorija su kitais – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kaimas“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: