Kai srūdamas krauju išėjo iš salės, lietuvių kūnais nubėgo pirmieji šiurpuliukai. Ačiū Dievui, tuomet sulaukėme gerų naujienų: po savaitės rinktinės vedlys bus sveikas bei galės padėti. Džiugios nuotaikos čempionato išvakarėse, paskutinės draugiškos rungtynės ir visa tai baigėsi tragedija Lietuvai. Bent jau tuo metu tai buvo visiška tragedija.
Šiurpi kapitono trauma net privertė komentatorius mąstyti apie tai, ar išvis verta vykti į mūšį Ispanijoje? Rinktinės žaidėjai kalbėjo, jog darys viską, tačiau akys ir trūkčiojantis balsas išdavė, jog situacija išties prasta. Bet vyrai išskrido, pradėjo skinti pirmąsias pergales, patyrė pirmąjį pralaimėjimą, pirmąjį nervų karą su Slovėnija, prasibrovė į aštuntfinalį, tuomet į ketvirtfinalį ir galiausiai - į pusfinalį, kuriame laukė ironiškai vadinamas JAV žvaigždynas. Mumis netikėjo dauguma užsienio komandų, drąsiai reiškėsi, jog Lietuvą lengvai nugalės, nes be tikro įžaidėjo – mes esame niekas. Deja, vėliau patiems teko ryti savo ištartus žodžius, o mes dar kartą įrodėme, jog darbuojamės ne liežuviais konferencijose, o darbais aikštėje.
Nors planas buvo parengtas, ekspertai netikėjo lietuvių pergale prieš amerikiečius, nors šalies sirgaliai buvo kupini optimizmo – mes galime laimėti ir padaryti stebuklą. Gaila, bet mums nepavyko. Mažajame finale sulaukėme skaudžiai serbams pralaimėjusių prancūzų ir jiems po itin atkaklios kovos nusileidome vieno metimo skirtumu. Tikriausiai tai ir yra skaudžiausia. Kai tu pirmauji aštuoniais taškais, kai lyg ir laikai pergalę rankose, kai lieka kelios minutės ir... Prasideda lietuvių košmaras.
Kai dešimt sekundžių tampa dešimtimis minučių, o tu matai tik vis mažėjantį laiko kiekį ir pamažu supranti, jog medalis išslydo iš rankų. Tai ir yra skaudžiausia. Pralaimint dideliu skirtumu, tu jau savaime susitaikai, jog šįkart nesėkminga diena ir pergalės nebus, bet kai prarandi tai, ką jau turėjai – dūris į širdį.
Ir negi po tokio rinktinės kelio galima teisti? Negi be svarbiausių žaidėjų žaidusią Lietuvą galima šmeižti? Kai sužinojome, jog šiais metais nepadės nei Linas Kleiza, nei Robertas Javtokas, nei paskutinę dieną atkritęs Mantas Kalnietis? Ar prisimenate, kaip tada netikėjote niekuo ir sakėte, jog džiaugsitės bent patekimu į aštuntfinalį?
Kur jūs dabar, kai Lietuva yra tarp keturių geriausių pasaulio rinktinių, už nugaros palikusi Ispaniją, Braziliją, Argentiną, Graikiją, Slovėniją ir kitas stiprias komandas? Yra daugybė sirgalių, kurie verkė liūdesio ašaromis, bet džiaugiasi bei didžiuojasi savo šalimi. Bet yra ir tokių, kurie savo šalį išdėjo į šuns dienas. Šlykštu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!