Niekas nesakė, kad bus lengva. Per tuos kelis metus darbo restorane (šiuo metu tai restoranų tinklas) buvo visko. Ir verkiau, ir norėjosi viską mesti. Labai paprastas atrodo tas padavėjų darbas – paimti ir nunešti, tačiau yra ir daug kitų faktorių. Negali nieko „pasiųsti“, kad ir kaip norisi, privalai šypsotis, būti maloni su nemaloniais žmonėmis, turi būti pasitempusi. Tai padavėjo darbo dalis, tai šios srities specifika.
Nuo to priklauso pinigėliai, kurie keliauja tau į kišenę. Skaitytoja kalba apie minimalų darbo užmokestį, bet kažkodėl nepamini „arbatpinigių“, iš kurių susidarydavo dar dvi minimalios algos. Keturiolika darbo valandų? Tekdavo ir man. Ir be išeiginių tekdavo dirbti. Ilgiausiai, berods, gal 9 dienas po 14 val. Pradėjusi dirbti padavėja kojų skausmas buvo labai didelis. Vėliau pripranti. Na ir kas, kad aštuoniolikmetė? Juk pati ėjai dirbti.
Kad ir kur dirbtum, nebėra svarbu, kiek tau metų, į tave žiūri kaip į darbuotoją, deda visas pastangas tave išmokyti, kad tu būtum lojali įmonei ir puiki darbuotoja. Darbdavys visada tikisi, kad tavo klientai bus patenkinti ir grįš darkart. To turi norėti ir tu.
Pietų pertraukos nebuvimas? Kad ir kokioje maitinimo įstaigoje bedirbtum, bus lygiai taip pat. Pirmiausiai privalai galvoti apie klientus. Kaip aš visada mėgdavau sakyti, jie mūsų svečiai. Tokie pat, kurios pasikvieti į namus: pasiūlai atsisėsti, išgerti, nori, kad viskas būtų gerai ir jie išeitų patenkinti.
Aš manau, kad tu neturėjai tos kibirkštėlės, kuri net ir sunkiai dirbant suteiktų tau džiaugsmo. Nereikia keikti padavėjo darbo, nes jis daugumai dirbančiųjų suteikia ir džiaugsmo. Aš labai džiaugiuosi, kad man teko išbandyti save šioje srityje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar Lietuvoje tenka susidurti su nemaloniais pardavėjais, kitais aptarnavimo sferos darbuotojais? O gal pats dirbate aptarnavimo sferoje ir baisitės, kaip su Jumis bendrauja klientai? Savo mintimis galite pasidalinti žemiau: