„Istorinė klaida“ – tai jau kažkur girdėta, nors pasakyta (ir parašyta) visai kita proga. Dabar gi Maskvos pareigūnas šią grėsminga formuluote naudojasi, iš esmės grasindamas Baltijos šalių lyderiams nulemti jų karjerą ir veidmainingai apeliuodamas į tariamą šių tautų nepakantumą jų pačių išrinktiems vadovams.
Ketvirtadienį analogišką deklaraciją priėmė ir Latvijos Seimas. Bet ją papildė dar vienu pareiškimu – dėl kompensacijos už okupaciją. Šovinistinės Rusijos partijos „Rodina“ aktyvistai pagrasino, kad imsis veiksmų, trukdysiančių Latvijos prezidentės V.Vykės Freibergos dalyvavimui Pergalės jubiliejaus renginiuose. Partijos lyderis Dmitrijus Rogozinas teigė, kad mielai informuos partiečius, kada Latvijos vadovė atskris į Maskvą ir kuriame viešbutyje apsistos.
Gegužės 10 dieną Rusija ir Latvija turi pasirašyti sienų sutartį. Bet V.Vykė Freiberga iš pradžių pareiškė, kad ne ji, o vyriausybė turėtų pasirašyti tokią sutartį, paskui pridūrė, jog sienos sutartis su Rusija bus pasirašyta, bet teritorinių pretenzijų liks. S.Mironovą tai irgi supykdė, ir jis pareiškė, kad „tokios pretenzijos yra prasimanytos ir neturi juridinio pagrindo“. Priminsime, kad Latvija Rusijos naudai neseniai atsisakė savo pretenzijų į dalį teritorijos Pskovo srityje.
Visame šiame lingvistiniame aistrų sūkuryje neišvengiamai turėjo pasigirsti ir latviškai rusiško radikalo Dūmos deputato Viktoro Alksnio balsas. Valstybės Dūmoje jis įregistravo rezoliucijos projektą, kuriame Lietuva raginama atsisakyti 1939-1941 metais prisijungtų žemių, nes esą po Molotovo-Ribbentropo pakto Lietuvos teritorija nepagrįstai išsiplėtė. V.Alksnis, kaip praneša agentūra Interfax, pateikia argumentus: 1939 metais Maskvoje buvo pasirašytas susitarimas perduoti Lietuvai dalį Lenkijos teritorijos – Vilnių ir Vilnijos kraštą, o 1940 metais, kai Lietuva įstojo į SSRS, respublikai buvo perduota dalis baltarusių žemių. 1941-aisis, kaip toliau dėsto V.Alksnis, SSRS vyriausybė iš Vokietijos išpirko ir Lietuvai perdavė dar vieną Lenkijos teritorijos dalį – kažkokį Vilkovicos rajoną. Radikalas savo rezoliucijoje ragina Dūmą 1939 metų sutartį pripažinti negaliojančia ir tokiu būdu atkurti istorinį teisingumą.
Jau ir anksčiau V.Alksnis garsėjo teritorinių pretenzijų eskalavimu. Prieš keletą metų, dar ankstesnio šaukimo Dūmoje, jis ragino V.Putiną atnaujinti diskusijas dėl Vilnijos ir Klaipėdos kraštų atėmimo iš Lietuvos, o Karaliaučiaus sritį iš viso vadino „iskonno rossijskije ziemli“ („nuo seno rusų žemės“).
Dabar, artėjant Pergalės 60-čiui ir Baltijos šalims priėmus rezoliucijas dėl to karo ir okupacijos padarinių, tokie radikalai surado draugų net aukščiausiuose Rusijos valdžios ešelonuose. Tuo tarpu Maskva nesidžiaugia tuo, kad Latvijos prezidentė vienintelė ir trijų šalių lyderių nutarė vykti į iškilmes Maskvoje. Jos aštrūs pasisakymai, rašo „Der Spiegel“ straipsnyje „Musės gintare“, Kremlių tiesiog varo iš proto. Žurnalas rašo, kad gegužės 9-ąją, kai V.Putinas petys petin su G.Bushu, G.Schreoderiu ir dar 56 valstybių vadovais stebės paradą nuo Kremliaus sienos, V.Vykei Freibergai tai nebus džiugios minutės. „Nacionalsocialistinio viešpatavimo pabaiga netapo mano šalies išlaisvinimu. Priešingai: trys Baltijos šalys Latvija, Estija ir Lietuva vėl buvo okupuotos kito totalitarinio režimo – Sovietų Sąjungos“, sakė ji „Der Spiegel“. Bebaimė psichologijos profesorė, gyvenanti buvusioje Aleksejaus Kosygino viloje ant jūros kranto ir pasikalbanti nebent su Birmos katinu, sukėlė tikrą skandalą Europoje, kai pareiškė, kad į Maskvą vyks sunkia širdimi, kol Rusija viešai nepripažins okupavusi Centrinę ir Rytų Europą.
Iš tikrųjų, rašo vokiečių žurnalas, Europos tautų tragedija užsikonservavo Baltijos šalyse tarsi gilios praeities miniatiūra – musė gintare. Šiandien požiūris į šią miniatiūrą įvairus: vieni ją vadina „išlaisvinimu“, kiti – „okupacija“. Visoks požiūris gerbtinas ir diskusijos reikalingos, sako politologai. Bet kai Maskvoje griebiamasi vėl eskaluoti teritorinių revizijų klausimus, pakvimpa deginamo gintaro smarve.