Vaizduote priartina praeitį ir praveria ateities vartus. Visiems žinomas naujųjų laikų įsitikinimas, kad žmogaus ateitis – prieš akis. Daug teisingesnis požiūris, juntamas dar Homero poemose – ateitis yra už mūsų, mes jos nematome, prieš mūsų akis tėra praeitis, tolimesnė ar artimesnė, vis mažiau aiški tolstant menamam horizontui.
In confinio Rusciae et Lituae – Rusios ir Lietuvos pasienyje, sako metraštininkas apie šv. Brunono mirtį 1009 m., turėdamas galvoje Jotvingių žemės, jau iš dalies aprusintos ir apkrikštytos, neabejotinai priklausančios Kijevui, ir tolumoje ūkuose skendinčius Lietuvos sandūrą. Lietuvos, kuri ateis į Istoriją po dviejų šimtų metų, kuri po trijų su puse šimto metų, nugalėjusi totorius prie Mėlynųjų vandenų, prisijungs Kijevą.
Praslinkus pusei tūkstantmečio 1514 metų rugsėjo 8 d. rusėnas Konstantinas iš Ostrogo Oršoje didžiųjų kunigaikščių miestui Vilniui dovanos stebuklą, sutriuškindamas trigubai didesnę, mūšiuose su totoriais įgudusią Maskvos kariuomenę: karų atokvėpyje atsiranda Žemutinė renesansinė pilis, teatras, Barboros Radvilaitės meilės istorija, Bona Regina tarsi vakar renesansiniu stiliumi Valakų reformą tvirtinantis parašas.
Tokia „aukštoji politika“, įdomiai atsispindinti viename kitame tautosakos ar žodyno fragmente: Ukrainoje tie, kurie grobia merginas per vestuves, sako, vis dar vadinami Litva, o mano močiutė iš Vilniaus kaimo šiaurės Lietuvoje vandeningą klampią vietą, per kurią sunku pravažiuoti, vadindavo kupiškėniškai dinãpras, bendrinėje kalboje galėtų skambėti dinėpras, kitaip nesuprasi – tik Dnepras. Kas žino, kas tą šiandien jau numirusį žodį atnešė: greičiausiai ne Dnepro baltai, žinomi kaip palemonidai, gal koks vargšas rekrūtas, bet tariant šį žodį akyse iškyla 1989 m. rugpjūčio pabaigoje, netrukus po Baltijos kelio, pirmą kartą pamatytas Dnepras.
Įvažiuojant į Дніпропетро́вськ nuo Запорі́жжя pusės sustabdė mus milicija ir pakvietė užeiti į jų pakelės postą. Jūs, lietuviai, Dnepropetrovsko nepervažiuosit taip paprastai, mes jums nupiešim tiltus. Nupiešė pirmą, antrą, trečią... ir sako: šeštas tiltas į dešinę veda ten, kur Li[e]t[u]va – tiltus piešė kantriai, su detalėmis, ornamentika. Didelis tas Дніпропетро́вськ, pirmasis tiltas tik po pusvalandžio pasimatė, paskui geležinkelio tiltas, paskui – paprastas, štai ir šeštas – žino ukrainiečiai, kur Vilnius, dar ir kaip žino! Taigi viskas buvo kaip eilėraštyje.
Baltai už Dniepro jojo ir nuklajojo – sako šių metų Nacionalinės premijos laureatas Vladas Braziūnas. „Балты Днепр перешли“ (liet. baltai kirto Dneprą)“, – sukonkretindama verčia Lena Eltang.
Nutolusi praeitis, esanti prieš mūsų akis, priartinama per poeziją, savotiškai perkonstruojant Lietuvos ir netgi baltų istoriją, mitologiją. Ar įmanoma Lietuvos istorija be Ukrainos, be Lucko suvažiavimo, Vytautui jame pasiūlytos karūnos, be Kremenece įkalinto Švitrigailos, be labai skaudaus pralaimėjimo prie Vorsklos?
„Mes esame Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai“,– sakome susitikę ukrainiečius. Ar Didžioji kunigaikštystė gali atgimti poezijoje kaip tam tikras žiūrėjimas, tik žiūrėjimas ne atgal, atsigręžus, o taip, tarsi žiūrėtume pirmyn? Ar įmanoma praeities rekonstrukcija, orientuota į ateitį? Tai, kas buvo praeityje, gali tapti galinga metafora – Didžiąjaja Poezijos Kunigaikštyste. Niekur vaizduotė nesukuria tokių metaforinių struktūrų kaip poezijoje, ir joks tekstas neturi tokios apibendrinančios galios kaip poezija. Įsiskaitykime į kelis nedidelius tekstus, priklausančius Sigitui Gedai, Vladui Braziūnui ir Antanui Baranauskui.
Ką poetas berašytų – tiek Kijevas (poezijoje miesto vardas šiek tiek sulietuvinamas), tiek Ukraina siejami su baltais ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Sigitas Geda, perkonstruodamas istoriją, lingvistiką ir mitologiją, rašė:
„Kijavos slavai, priimdami <...> / krikštą, pažemino dievą Perkūną, mušdami / pagaliais, akmenim didžiulę jo statulą ties / Vepryno upe, ties Dunojum. / Piorun šaukė jie, Piorun išmesdami raidę / K, kalvį, tėvelį, Kalevelį ir Kalevą sūnų; kalvių / neliko danguj, kirvių nei kalavijų, nėr kur kristi, / nei pasikarti.“
Eilėraščio veiksmo vieta iššifruojama pasitelkus lingvistiką: ties Vepryno upe. Paplitę vietovardžiai (tiksliau – vandenvardžiai), turintys šaknį vepr-, vedami iš baltiško žodžio *vepris „šernas“: netgi galima įžiūrėti nuorodą į Tacito „Germaniją“, kad aisčiai, t. y. baltai, formas aprorum gestant „šernų statulėles nešioja“.
Kartais tai gali būti išmoningas istorijos atpasakojimas su vos juntama giedojimo melodija to paties poeto eilėraštyje „Kijevo / šventosios Sofijos / antkapinė freska“: – kur, viešpatie, tatai aš — Jaroslavas Išmintingasis, / artinuosi prie tavojo Jėzaus Kristaus — jau / beveik lygus su juo — aš, su savo žmona / ir visais neteisėtais vaikais — atnešu / delnuose — vietoj bažnyčios — visų / jotvingių vaikus — ir žmonas — / (pabėgo tik tie, kurie spėjo / apsimest vilktakais) — / iš vienuolikto amžiaus — / mėnulio tamsos.“
Vienas įdomiausių ir ko gero, labiausiai ginčytinų, smarkiai politizuotų sąvokų yra tautovardis rusas, pirmiausia sietinas su Kijevu (įdomu tai, kad dar XIX a. viduryje lietuviai rusais vadindavo tik buvusios LDK gyventojus, o kitus – maskoliais). Sigitas Geda savotiškai aiškina vikingus, Kijevo ir jau nuo pastarųjų atsiskiriančius kitus rusus:
„Rusai / tada / gyveno / rūsiuos / jie / buvo / rudi / valgyt / galėjo / tiktai / strazdų / ir blezdingų / pautus / viršun / niekaip / nenorėdavo / lįsti / bijodami / vilkų / vikingų / ir baltų / Perkūno / iš Kijavos.“
Ar gretintini žodžiai rusai ir rudas? Toks gretinimas gana patrauklus, jo logika aiški (kai kurios teorijos teigia, iš pradžių rusais esą vadinti šviesiaplaukiai vikingai), tačiau kalbiniu požiūriu, bent jau šiuo metu, neįrodoma.
Rusų kalbos žodis русый, paliudytas beveik visose slavų kalbose, atitinkantis lietuvių rausvas, rusėti – lėtai smilkti, latvių rusis „rudas“, graikų erythros – raudonas, lotynų ruber atsargiai gali būti gretinamas su etnonimu rusas. Neatmetama galimybė, kad etnonimas rusas sietinas su etnonimu vikingas, plg. vidurinės graikų kalbos Rōs – normanai, arabų Rus – normanai Ispanijoje ir Prancūzijoje (IX a.), 911 ir 944 metų Kijevo sutartyse minimi pasiuntinių vardai yra ne slaviški, o skandinaviški, to paties laikotarpio kronikose sakoma „Rusai, kuriuos mūsiškai vadiname normanais (Nordmannos)“.
Antrajame eilėraščio posme aiškinama, ko rusai bijo: 1) vikingų (plg. ankstesnį aiškinimą), 2) vilkų (plg. Vilniaus įkūrimo ženklą – staugiantį vilką), 3) baltų Perkūno (iš Klijavos. Rusai, apie kuriuos kalbama eilėraštyje, negali būti Kijevo Rusios žmonės (pagal dabartinę terminologiją, jie vadintini rusėnais): pastarieji paprasčiausiai nebijotų Perkūno. Matyt, poetas turi galvoje rusiškas šiaurines teritorijas – Maskvą.
Lietuvoje nuo senovės slavai, gyvenę LDK, vadinami gudais (tautovardis greičiausiai kilęs iš žodžio gotas), paslaptingu pavadinimu, kuris ir pačioje Lietuvoje reiškia „ryčiau gyvenantį žmogų“. Neapibrėžtumas sujungtas su nesunkiai atspėjama miesto vardu (tai vakarų Ukrainos miestas, poetas jį užšifruoja pavadindamas „Liūto miestu“ – nesunkiai atspėjame, kad Львів, greičiausiai pavadintas Haličo kunigaikščio Danieliaus sūnaus garbei), nuveda į tą Ukrainos dalį, su kuria Lietuvą jau Mindaugo laikais rišo daugybė giminystės ryšių:
„Kyla mėnuo Karpatų dugne, atsikosėja liūtas / liūto miestas iš gatvių išplaukia, irkluoja šalimais / <...> vis iš naujo akligatviai, daug aklesni negu Vilniaus /ir prisieta pasieniuos ligotų šviesų ir šešėlių / laukė moterys gotų ir moterys buvo jų pilnos.“ (Vladas Braziūnas)
Toks gudų ir lietuvių (ar baltų apskritai) sugretinimas turi gilias šaknis – „Kelionėje Petaburkan“ XIX a. viduryje tada dar visai jaunas būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas į mus, lietuvius, ir gudus žvelgė kaip į laisvų tautų sąjungą:
„Wisi gudai valdžion Lietuvos tekėjo / Mūsų loiswi wisi draug su mum laimėjo.“
Šiandien Ukraina grįžta prie savo ištakų, kurias formavo vikingai, Askoldas, didieji kunigaikščiai Riurikaičiai, mūsiškiai Algirdaičiai. Praslinkus 500 metų po Oršos mūšio rytų Ukrainoje naktis nebus rami ir greičiausiai griaudės ginklai, liudydami, kad tautas skiria ne slavų ir baltų kalbos, ne stačiatikybė ir katalikybė, o bedugnė tarp žūstančių už laisvę ir tų, kurie, kaip sakė Adomas Mickevičius, kanda ranką, bandančią juos paleisti nuo grandinės (eil. „Do przyjacióŀ moskali“).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys parašytas konkursui „Ukraina mano akimis: laimėk savaitgalį Lvove!“. Taip pat nori dalyvauti konkurse? Daugiau apie jį sužinok čia.