Tuo pat metu kandidatė į politikes pareiškė, kad jaustųsi neįvertinta, jei konservatoriai nesiūlytų jai bent jau mero posto. Šių metų kovo viduryje partijos kandidatu į Vilniaus miesto merus įvardytas TS-LKD Vilniaus sueigos pirmininkas Mantas Adomėnas.
Ambicijos politikoje – labai pageidautinas ir sveikintinas dalykas. Kaip ir natūralus partijų interesas struktūriškai atsinaujinti, pritraukti profesionalių ir ambicingų žmonių. Kito būdo apsirūpinti naujomis idėjomis pasaulis tiesiog nežino. Vis dėlto ir pritrauktieji turėtų suvokti, kad įsiliedami į kurią nors partiją jie, viena vertus, įsitraukia į politinę kūrybą, prisideda prie valstybės ar municipalinės struktūros puoselėjimo bei tobulinimo, kita vertus, ateina į jau esančią partinę struktūrą, sukurtą ir puoselėtą iki jų. Šia prasme ir menkiausias kolizijos (nesvarbu, kad užgeso vos prasidėjusi) tarp M. Dargužaitės ir M. Adomėno šešėlis artėjant savivaldybių rinkimams ateinantį pavasarį atrodo kiek nuviliantis.
Taigi, politinėje praktikoje loginė jungtis „ir..., ir...“ („ir partija, ir aš kaip jos narys“) perspektyvesnė negu „jeigu..., tai...“ („jeigu iškart pasiūlysite aukštą poziciją, į partiją stosiu“). Nori nenori antru atveju susidaro įspūdis, kad Vilniaus miesto mero postas vertinamas kaip dovana (ar net auka) ir Lietuvos sostinei, ir konservatorių partijai. Kad jauna, talentinga ir ambicijų turinti profesionalė galėtų ateiti į TS-LKD, partiją kažkas turėjo įkurti, išlaikyti ir puoselėti jos struktūrą. M. Adomėnas po studijų Jungtinėje Karalystėje irgi galėjo puikiausiai ten likti, dirbti akademinį darbą ir tik retkarčiais grįžti į tėvynę skaityti paskaitų. Tačiau jo pasirinkimas buvo darbas partijoje, o tai tikrai nėra lengviausias pasirinkimas.
Konservatorių ir liberalų potencialas siekiant Vilniaus mero posto yra didelis, taigi prasminga klausti, kaip ir kokiu mastu jie tą potencialą sugebės realizuoti. Bet kuriuo atveju tai lems ne vien politikų ambicijos ir individualios pastangos, bet ir komandinis darbas. Šia prasme liberalų laikyseną iliustruojantis A. Guogos elgesys ir retorika pastaruosiuose rinkimuose atrodo perspektyvesni, jų siūloma galima dabartinio mero Artūro Zuoko alternatyva Remigijus Šimašius gal net atrodo perspektyviau. Nors konservatorių partijos reitingai Vilniuje aukštesni.
Jei nuo komandos atribojantis mąstymas dominuos, kažin ar realu tikėtis, kad galima patobulinti šalies sostinės gyvenimą ar pakeisti joje dabar veikiančią valdymo sistemą. Juo labiau kad dabartinį merą A. Zuoką tikrai nebus paprasta įveikti. Vilniaus meras daugeliui atrodo kaip pajėgios komandos narys, taigi veiksmingai konkuruoti su juo pajėgi tik komanda. Nors A. Zuokas mūsų žurnalui tvirtina dar neapsisprendęs, ar kandidatuos, vis dėlto manome, kad kandidatuoti jis turėtų.
Remtinos Liberalų sąjūdžio ir konservatorių partijos lyderių, ypač A. Kubiliaus, pastangos į aktyviąją politiką įtraukti naujų žmonių – tik šie gali keisti tebeveikiančių neretai archajiškų struktūrų ir ryšių įtaką mūsų gyvenimui. Vis dėlto tai judėjimas į abi puses, kai partijų lyderiai skatina naujų žmonių atėjimą, o ateinantieji pagarbiai ir supratingai, be abejo, neatsisakydami reformatoriškų ambicijų, vertina savo statusą partijoje. Arogancija – turbūt pikčiausias žmogaus, dalyvaujančio politikoje, priešas. Į politiką einančiam žmogui kurį laiką atiduoti save tarnystei siekiant aukštesnių tikslų – ne auka, o veikiau laimėjimas. Tikriausiai visi supranta, kad tapti Vilniaus miesto meru galima tik padedamam stiprių struktūrų, todėl idealiu atveju meru turėtų tapti progresyvi asmenybė, o jį remianti struktūra turėtų būti demokratiškai ir skaidriai funkcionuojanti bei aiškias vertybes simbolizuojanti politinė partija.
Beje, jei jau kalbame apie partijų kokybę bei atsinaujinimą, vertą prisiminti, kad tik realiai pradėjus finansuoti rinkimuose daugiau balsų surinkusias partijas iš biudžeto bei apribojus verslo pinigų įtaką, šiandien turime situaciją, kai partijos gali išsivaduoti iš verslo grupių įtakos. Būtų melas teigti, kad šiandien jos tai ir padarė, nes akivaizdu jog ypač verslo grupės kontroliuojančios žiniasklaidą pasižymi rimta įtaka konkrečioms partijoms ar jų lyderiams.
Tačiau taip pat būtų klaidinga teigti, kad verslo įtaka nesumažėjo. Tačiau ji šiandien paremta ne tiek pinigų injekcijomis, kiek ilgalaikiais santykiais, kurie sieja verslo grupes bei konkrečius verslininkus. Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl tam tikras atsinaujinimas, kai į partijų elitą įsilieja jauni žmonės yra vertingas. Būtent šie žmonės, neturintys viso šleifo asmeninių ryšių su įtakos grupėmis gali padėti galutinai išvaduoti partijas iš buvusių „bendradarbiavimų“ bei užtikrinti jų orientaciją į visuomenės interesus.
