Žmonių santykiams pašvęstame ilgiausios trukmės tyrime buvo stebimas daugiau nei 240 vyrų gyvenimas ilgiau nei septynis dešimtmečius. Gauti rezultatai rodo, kad žmonės, kurie ryžtasi skyryboms sulaukę penkiasdešimties ar šešiasdešimties, neturėtų atsisakyti minčių apie naują santuoką.
Buvo nustatyta, kad su metais santuoka tik gerėja, ypač tai pastebima sulaukus septyniasdešimties. Nelaimingose santuokose gyvenantys žmonės, sulaukę vidutinio amžiaus, dažnai sugeba susitvarkyti savo santykius, o tie, kurie iki to laiko spėja išsiskirti, neretai sukuria naujas laimingas santuokas, kurios trunka keletą dešimtmečių.
Aštuoniasdešimtmetis profesorius George'as Vaillantas, prižiūrėjęs tyrimą „Grand Study“ 45 metus, prisipažino buvęs priverstas persvarstyti savo ankstesnę nuomonę, kad egzistuoja ryšys tarp skyrybų ir temperamento nulemto netinkamumo stabiliems santykiams.
Kalbėdamas Londone surengtoje paskaitoje G. Vaillantas pripažino buvęs „apstulbintas“, kiek daug išsiskyrusių žmonių vėliau sukuria ilgalaikes santuokas. Tarp jų buvo ir vyras, kuris po trijų nepavykusių santuokų, būdamas 45 metų, vedė dar kartą ir su ketvirta žmona praleido 42 metus.
„Viena didžiausių „Grant Study“ pamokų – žmonės bręsta“, - sakė profesorius ir papasakojo apie vyrą, kuris smarkiai gėrė ir neturėjo tikslų gyvenime, bet sugebėjo susitvarkyti gyvenimą, sutikęs naują žmoną.
„Nacionalinės statistikos biuro“ duomenys rodo, kad per vienerius metus pastebėtas 25 procentų augimas kalbant apie santuokas, kurios sukuriamos baigiant septintą dešimtį. Dauguma šių žmonių prieš tai būna išsiskyrę.
Taip pat pastebėta, kad dažniausiai gerais sutuoktiniais būna tie vyrai, kurie ankstyvame amžiuje turėjo šiltus santykius su savo tėvu.
Ir priešingai, iš nepilnaverčių šeimų kilę vyrai rečiau išlaiko laimingas ir sėkmingas santuokas nei tie, kurie užauga stabiliose šeimose.
Harvardo medicinos mokyklos vykdytas „Suaugusiųjų raidos tyrimas“, žinomas kaip „Grand Study“, yra ilgiausiai trunkantis tokio pobūdžio projektas. Jis startavo 1938 metais, tuomet buvo pradėtas stebėti 268 devyniolikmečių Harvardo studentų gyvenimas. Jie reguliariai pildė klausimynus apie savo santykius ir šeimyninį gyvenimą. Dalis tyrimo dalyvių žuvo Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau 242 vyrai dalyvavo tyrime visus likusius savo gyvenimo metus.
Pastarąjį kartą tyrimo duomenys buvo atnaujinti 2011 metais, tada buvo likę gyvi 92 dalyviai. Per visą tą laikotarpį nevedė tik septyni, o vieną kartą vedė net 173 vyrai. Iš jų 51 tvirtino gyvenantis „laimingoje“ santuokoje maždaug pusę amžiaus, 73 savo santuoką pavadino „stabilia ir pagrįsta atsakomybe“, o 49 tvirtino nugyvenę gyvenimus „nelaimingoje“ santuokoje.
62 vyrai išgyveno skyrybas, 39 iš jų antrųjų santuokų nesukūrė arba dar kartą vedė nelaimingai. Tačiau 23 išsiskyrę vyrai vedė laimingai ir jų santuokos truko vidutiniškai 33 metus.
Vienas tyrimo dalyvis, būdamas vidutinio amžiaus, savo santuoką vadino „nelaiminga“, tačiau neišsiskyrė, o sulaukęs 85-erių ir gyvendamas su ta pačia moterimi pagaliau pasijuto laimingas.
„Nebuvau pasirengęs tam, ką sužinojau apie vyrus“, - sakė psichiatrijos profesorius G. Vaillantas iš Harvardo medicinos mokyklos. Kai jis atnaujino tyrimo duomenis 1977 metais, padarė išvadą, jog pačios skyrybos yra būsimo nestabilumo pranašas. Tačiau praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams jis padarė išvadą, kad dauguma išsiskyrusių vėliau jautėsi laimingesni nei tie, kurie išsaugojo neramius santykius.
„Iki 85 metų jų psichologinis gebėjimas prisiderinti buvo toks pat puikus, kaip ir vyrų, kurie laimingai vedė kartą ir visiems laikams, - sakė profesorius. - Vidutinė santuokos trukmė, kai gyvenama pirmoje ir vienintelėje santuokoje, viršijo 60 metų. 23 išsiskyrusių vyrų antrosios laimingos santuokos truko vidutiniškai 35 metus. Tam reikėjo sekti vyrų gyvenimus iki devyniasdešimties ir permąstyti savo ankstesnes prielaidas apie skyrybas, psichinę sveikatą ir gebėjimą palaikyti artumą“.
