Skaitant skundus dėl Lietuvos švietimo sistemos ir NEC‘o, nuvariusio į kapus moksleivių svajones ir bet kokias ateities perspektyvas, visuose straipsniuose atsispindi vienas bendras bruožas - kaltinti visus aplink, tik ne save. Kaltė verčiama ant mokytojų, egzaminų sudarinėtojų ir kitų švietimo sistemos darbuotojų, nes juk visi jie „siekia sužlugdyti abiturientus“ ir, be abejonės, matydami vis daugiau neišlaikiusių mokinių, patiria neapsakomą malonumą.
Mano nuomone, toks požiūris yra ne tik klaidingas, bet ir kenksmingas patiems moksleiviams, nes būtent toks mąstymas, būdingas ne tik mokiniams, bet ir gana didelei daliai suaugusių žmonių, trukdo tobulėti bei pasiekti gerų rezultatų.
Taip, aš pati esu abiturientė ir egzaminų rezultatai mane kol kas džiugina, netgi iš Jo Didenybės lietuvių kalbos egzamino surinkau 93 balus (kitų dviejų egzaminų rezultatai dar aukštesni) ir manau, kad gautas įvertinimas atitinka mano žinias. Tačiau kaip bebūtų keista, geri rezultatai iš dangaus nenukrito nei man, nei daugumai abiturientų, planuojančių mokyklą baigti su pagyrimu.
Pripažinsiu, man tikrai nusišypsojo laimė ketverius metus mokytis gimnazijoje, kurią pabaigusi nesijaučiu kaip ištrūkusi iš kalėjimo, kurios mokytojais visuomet galėjau pasitikėti šimtu procentų ir kurios atmosfera nuolat skatino stengtis ir visuomet siekti daugiau, o ne švaistyti laiką. Tačiau visi šie dalykai gali tik paskatinti ir suteikti motyvacijos, o mokytojų perteikiamas žinias įsisavinti tenka pačiam mokiniui, taigi abiturientai neturėtų piktintis, jeigu visus dvylika metų nesimokė sistemingai ir nesuprato, kad mokslas – sėkmingos ateities pagrindas, o dabar mato, kad tikrovė gerokai prasilenkia su jų lūkesčiais.
Neteigiu, kad mūsų švietimo sistema yra tobula – joje tikrai yra spragų, trukdančių adekvačiai įvertinti mokinių gebėjimus, tačiau sukurti ir įtvirtinti pažangią mokymo sistemą reikia šiek tiek daugiau nei dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės metų. Reikia turėti omenyje ir tai, kad šiuolaikinis pasaulis keičiasi itin greitu tempu ir iš suaugusių žmonių reikalauja vis daugiau – lankstumo, sugebėjimo prisitaikyti prie naujų sąlygų, įveikti sunkumus bei nuolat tobulėti, taigi nereikia tikėtis, kad reikalavimai baigiant mokyklą turėtų būtų mažinami – natūralu, kad kartelė kyla aukštyn. Be viso to, iš švietimo sistemos nuolat reikalaujama pokyčių ir atsinaujinimo, kai tuo pat metu bet kokios naujovės (lietuvių kalbos egzamino raštingumo vertinimo normų griežtinimas, nauja istorijos egzamino programa) dažnai sutinkamos priešiškai. Tai tik įrodo, kad vis dar esame nepakankamai lankstūs ir dažnai keliame reikalavimus aplinkiniams, kurių laikytis mums patiems atrodo nebūtina ir per daug sudėtinga.
Turbūt niekas negalėtų paneigti, kad dabartinė valstybinių brandos egzaminų sistema atitinka ugdymo programą, nuo kurios įsisavinimo priklauso moksleivių galimybės gauti gerą egzamino įvertinimą. VBE nėra tobuli, tačiau jie ir nėra skirti atskleisti bekraštę išmintį, kuria tiesiog trykšta dauguma „neteisingai“ įvertintų ir sužlugdytų abiturientų.
Egzaminai – tai brandos išmėginimas, kuris parodo, kaip jaunuolis, žengdamas į suaugusiųjų pasaulį, sugeba susidoroti su įvairiomis užduotimis, laiko planavimu, stresu ir kitomis kliūtimis. Svarbiausia yra tai, kad VBE rezultatas parodo gebėjimą mokytis bei atskleidžia tik dalį išsilavinimo, kuris yra reikalingas besiruošiant ateičiai. Sutikite, juk per tris ar keturias valandas neįmanoma atskleisti viso išprusimo, įgyto mokykloje ir už jos ribų. Egzaminas patikrina įgūdžius, reikalingus nuolat besikeičiančiame ir išmėginimų kupiname šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame išsikovoti vietą kasdien darosi vis sunkiau.
Mokiniai, visus dvylika metų mokęsi gerais pažymiais ir iš egzaminų gavę dvigubai žemesnius rezultatus negu tikėjosi, turėtų iš naujo įvertinti įdėtas pastangas – tokie moksleiviai greičiausiai mokėsi ne to, ko reikėjo egzaminui, pasidavė stresui arba ilgus metus buvo vertinami neadekvačiai. Ir atvirkščiai – abiturientai, gavę dvigubai daugiau, negu tikėjosi ir jie, ir jų mokytojai, tikriausiai nepasidavė stresui, egzamino metu išspaudė viską, ką turėjo sukaupę savyje, ir, be abejonės, buvo lydimi sėkmės - neatsiejamos bet kokių egzaminų palydovės.
Jeigu vis dar manote, kad visą gyvenimą elgėtės teisingai, nepadarėte jokių klaidų ir vis tiek tapote aplinkybių auka, prisiminkite „Microsoft“ korporacijos įkūrėjo, inžinieriaus ir filantropo Bilo Geitso mintį: „Gyvenimas yra neteisingas - pratinkitės prie to“.
Gyvenimas po mokyklos taps tik sudėtingesnis ir pareikalaus iš mūsų dar daugiau – galite būti dėl to tikri. Nors kaltinti kitus visada yra lengviau, negu pačiam prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes, kiekvienas esame atsakingas už save ir visus dvylika metų turėjome tokias pačias sąlygas mokytis ir išmokti, nors ir ne kiekvienas tai sugebėjome padaryti. Aš pati žinau, kad istorijos egzaminą parašiau silpniausiai ir nesitikiu iš jo gauti gero įvertinimo, tačiau dėl to nekaltinu nei mokytojų, nei valstybės vadovų – žinau, kad visa tai buvo mano pačios rankose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!