Daugelyje valstybių politikas, atliekantis realias arba simbolines vykdomosios valdžios vadovo funkcijas savivaldos objekte, dažniausiai miesto ar rajono savivaldybėje, yra vadinamas Meru (lot. Maīor didesnis). Tačiau tiek pareigų pavadinimas, tiek funkcijos skirtingose šalyse labai skiriasi. Nors žodžio kilmė ir lotyniška, šis titulas pradėtas naudoti po Romos imperijos žlugimo – barbarai taip vadino savo aukščiausius valdovus.
Burmistras (lenk. Burmistrz, vok. Bürgermeister) – kai kurių valstybių (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Olandijoje, Vokietijoje) miesto ar kitos bendruomenės savivaldos ar valdymo organo vadovas, dažniausiai renkamas bendruomenės tarybos arba gyventojų, miesto deputatų susirinkimo, arba skiriamas vyriausybės.
Burmistro pareigybė atsirado Vokietijoje XIII a., vėliau paplito ir kitose šalyse. Burmistrus turėjo miestai, gavę savivaldos teisę – Magdeburgo teisę. Lietuvoje tai buvo Klaipėda (1257), Vilnius (1387), Kaunas (1408) ir Kėdainiai (1590). Gyventojai rinko burmistrus iš miesto tarybos narių. Burmistro padėtį šiek tiek galima palyginti pagal jo darbo atlyginimą: pavyzdžiui, budelių darbas buvo geriau atlyginamas. Jie gaudavo daugiau nei miestų valdžios atstovai, todėl juos išlaikyti galėjo tik ekonomiškai pajėgūs miestai (Vilnius, Kaunas, Kėdainiai, Mohiliavas, Gardinas, Lyda). Vilniuje XVIII a. budelis gaudavo 300 auksinų metinį atlyginimą, neskaičiuojant įvairių papildomų pajamų už kankinimus, aukų laidojimą, o pareigas ėjęs burmistras – 250, tarėjas – tik 100 auksinų.
Lietuvoje Magdeburgo teisė buvo panaikinta XVIII a., Lietuvą okupavus carinei Rusijai.
Lietuvos Respublikos patirtis
Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) laikais burmistru buvo vadinamas miesto valdybos pirmininkas. Pagal 1931 m. įstatymą, jį rinkdavo miesto taryba 7 metų laikotarpiui ir tvirtindavo apskrities viršininkas arba vidaus reikalų ministras (didžiuosiuose miestuose). Burmistras sprendė visus miesto reikalus ir tik kai kuriems klausimams spręsti savo nuožiūra šaukė miesto tarybos posėdžius.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pavyzdžiui, 1932 m. Lietuvoje buvo 251 valsčius, 20 apskričių, 10 pirmaeilių miestų ir 19 – antraeilių. Valsčiams vadovavo viršaičiai, miestams – burmistrai. Ir vieni, ir kiti gali būti laikomi šiuolaikinio mero pirmtakais. Beje, viršaitis negalėjo būti valsčiaus tarybos nariu, tačiau de facto jis juo buvo: tarybos posėdžiuose ne tik turėjo sprendžiamojo balso teisę, bet ir jiems pirmininkaudavo, be to, viršaitis savo nuožiūra šaukdavo tarybos posėdžius ir nustatydavo darbotvarkę. Iš esmės analogišką statusą turėjo ir miesto burmistras.
Kauno meras Andrius Kupčinskas dar 2012 m. pasiūlė sugrąžinti miesto burmistro pareigybę. Jo siūlymu, burmistras būtų renkamas tiesiogiai ir pakeistų merą. Pasak A.Kupčinsko, tarpukariu Lietuvoje veikusi burmistro pareigybė šalies gyventojams yra ,,istoriškai artima“. „Visuomenė labiau gerbtų visą instituciją, jeigu būtų įvesta tiesioginė burmistro rinkimų galimybė, aišku, su atitinkamomis galiomis, kurias turėjo tuometiniai miestų, miestelių burmistrai tarpukario Lietuvoje, kai jie tiesiogiai vykdydavo jiems patikėtas pareigas ir kviesdavo miestų tarybas tada, kai būdavo tikrai strateginiai, koncepciniai klausimai sprendžiami, o patys tiesiogiai vadovavo savivaldybių administracijoms", tuomet žurnalistams spaudos konferencijoje kalbėjo A.Kupčinskas.
Pasak jo, seniūnijų tarybos taip pat turėtų būti renkamos tiesiogiai, jų rinkimai turėtų vykti kartu su savivaldybių rinkimais. Tuo metu, anot Kauno mero, seniūnus skirti geriau reiktų patikėti seniūnijų taryboms, o ne rinkti juos tiesiogiai, kad nekiltų seniūnų konfliktų su merais ar burmistrais.
Stéphane‘o Guérardo ir Darius Urbonas knygoje ,,Viešosios teisės raida: de jure ir de facto“ lygina mero vaidmenį Prancūzijoje ir Lietuvoje. Anot jų, Prancūzijoje meras yra ,,savivaldybės monarchas“, ,,valdovas“, beveik nesidalijantis valdžia.
Lietuvoje kalbėti apie vietos savivaldą atsirado pagrindas atkūrus Nepriklausomybę. 1990 m. Vietos savivaldos pagrindų įstatyme buvo nustatyta, kad vietos savivaldos atstovaujamosios demokratijos pagrindą sudaro tarybos, kurios ir formuoja joms pavaldžius ir atskaitingus valdymo organus. Juo ir buvo meras, tarybos įgaliojimų laikui slapta renkamas ne iš tarybos narių. Pagal šiandieninę terminiją, jis ir buvo savivaldybės administracijos vadovas. Taigi, akivaizdu, kad meras buvo vykdomoji institucija, atsakinga ir atskaitinga tarybai, kuriai vadovavo tarybos pirmininkas.
Minėtų autorių nuomone, greičiausiai šio modelio įkvėpti Konstitucijos tėvai lakoniškai formulavo analogiškais principais grindžiamą institucinę vietos savivaldos sistemą. Galiojant dabartinei Konstitucijai, 1994 m. buvo priimtas Vietos savivaldos įstatymas, kuriame buvo įtvirtintas visiškai kitoks teisinis mero statusas: meras tampa savivaldybės tarybos, iš kurios narių ir renkamas, vadovu ir atstovu, taip pat ir ,,tikrąja vykdomąja valdžia“.
Taigi, pagrįstai galime kelti klausimą: kodėl dabar, diskutuodami dėl tiesioginių merų rinkimų, vėl grįžtame prie mero teisinio statuso, jo vietos ir galių vietos savivaldos sistemoje?
Ką pasakė Konstitucinis Teismas
Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu kirto iš peties. Jo nuomone, savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaryti iš savivaldybių tarybų narių, o meras, būdamas savivaldybės tarybai atskaitingas vykdomasis organas, remiantis Konstitucija negali būti savivaldybės tarybos nariu. Konstitucinis Teismas pripažino neatitinkančiomis Konstitucijos tas Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, kuriose nustatyta mero kaip savivaldybės tarybos vadovo kompetencija.
Su tokiomis Konstitucinio Teismo išvadomis galima ir sutikti, ir pagrįstai ginčytis. Manytume, kad daugiau šansų turi antrasis kelias. Kodėl? Todėl, kad Konstitucinis Teismas ,,suplakė“ į vieną krūvą centrinės valdžios (Parlamento, vykdomosios valdžios) tarpusavio santykių ir pavaldumo bei parlamentinės kontrolės principus su vietos valdžios institucijų funkcionavimu. Akivaizdu, kad vietos savivaldos lygmenyje, kur betarpiškai sprendžiami kasdieniai žmonių gyvenimo klausimai, valdžios institucijų sandara ir veiklos pobūdis gali ir, ko gero, turi būti kitokie, nei sprendžiant visos šalies valdymo klausimus.
Minėti autoriai Stéphane‘as Guérardas ir Darius Urbonas labai teisingai nurodo, kad savivaldybės tarybos nario teisinis statusas skiriasi nuo Seimo nario teisinio statuso. Konstitucijoje savivaldybių tarybų nariams nėra nustatyta jokių konkrečių ribojimų, jų veiklos principas skamba: leidžiama viskas, išskyrus..., kai, tuo tarpu, Seimo nariui formuluotė yra visai kita: draudžiama viskas, išskyrus....
Senas vietos savivaldos tradicijas turinčiose Europos šalyse
Seimo Parlamentinių tyrimų departamentas 2012 m. atliko Vietos savivaldos organizacijos ir valdymo organų Europos Sąjungos valstybėse apžvalgą. Anot šio tyrimo, merai tiesiogiai renkami Bulgarijoje, Italijoje, Kipre, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, taip pat daugumoje Austrijos federalinių žemių. Airijoje nuo 2014 m. numatoma įvesti tiesioginius sostinės Dublino mero rinkimus (jis būtų vykdomosios valdžios vadovas). Portugalijoje tiesiogiai renkamas visas kolektyvinis vykdomosios valdžios organas, o jo vadovu tampa rinkimus laimėjusio sąrašo lyderis.
Neretai meras, būdamas vykdomąja valdžia, tuo pat metu yra atstovaujamosios tarybos pirmininkas ar narys (Austrija, Italija, Prancūzija, Vengrija, kai kurios Vokietijos žemės), kai kur negali būti tarybos narys arba neturi balso teisės (Rumunija, Slovėnija).
Paprastai merai, taip pat ir tiesiogiai renkami, vienokia ar kitokia forma yra atskaitingi tarybai.
Šalyse su tiesiogiai renkamu meru, taryba, esant tam tikriems pagrindams, gali pašalinti iš pareigų tiesiogiai išrinktą merą (kai kuriose Austrijos žemėse, Bulgarijoje, Italijoje, Slovėnijoje), o kai kur jis gali būti pašalintas tik vietiniu referendumu ir (arba) centrinės valdžios sprendimu (daugumoje Austrijos žemių, Lenkijoje, Rumunijoje, Vokietijoje).
Merų įgaliojimai yra gana įvairūs, tačiau daugumoje valstybių svarbiausios jų, kaip vykdomosios valdžios vadovų, funkcijos yra rengti tarybos sprendimų projektus ir įgyvendinti priimtus sprendimus, organizuoti savivaldybės administracijos darbą.
Apžvelgsime kai kuriuos tiesiogiai gyventojų renkamų merų (burmistrų) rinkimų sistemos bruožus, kompetencijos, santykio su atstovaujamąja valdžia, pašalinimo iš pareigų klausimus (žr. 1 lentelę). Lentelė sudaryta pagal minėtą Seimo Parlamentinių tyrimų departamento 2012 m. atliktą tyrimą „Vietos savivaldos organizacija ir valdymo organai Europos Sąjungos valstybėse“.
1 lentelė. Tiesiogiai renkami merai (burmistrai) ES šalyse
| Nr. | Valstybė | Rinkimo būdas | Santykis su taryba | Kompetencija | Pašalinimas iš pareigų | Vicemerai |
| 1 | Dublino regionas (Airija) | Proporcinio atstovavimo sistema su vieno balso perdavimo kitam teise | Regiono valdžios narys | Savivaldybės administracijos vadovas | Regiono valdžia gali atleisti dėl padarytų pažeidimų ar prara-dus pasitikėjimą | Nėra duomenų |
| 2 | Austrija (6 iš 9 žemių) | Nėra duomenų | Nėra tarybos narys | Savivaldybės administracijos vadovas; šaukia tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja | Atsistatydinus; pašalinus gyventojų referendumu. | Nėra duomenų |
| 3 | Bulgarija | Mažoritarinė sistema, laimi daugiau nei pusę balsų surinkęs kandi-datas, jei nesurenkama - rengiamas II turas | Nėra tarybos narys | Vykdomosios valdžios vadovas, taryboje turi patariamojo balso teisę | Atsistatydinus; daugiau kaip 6 mėn. nevykdant pareigų; nuteisus laisvės atėmimo bausme ir kt. | Mero siūlymu slaptu balsavimu renka taryba |
| 4 | Italija | Mažesnėse komunose kandidatas teikiamas kartu su kandidatų į tarybą sąrašu. Laimi daugiausiai balsų gavęs kandidatas, o surinkus vienodai balsų - rengiamas II turas; didesnėse komunose kandidatas į merus paskelbia, su kuriuo sąrašu save sieja. Išrenkamas absoliučia balsų dauguma, nesurin-kus - rengiamas II turas | Nėra tarybos narys | Šaukia tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja; atsako už komunos darbo administravi-mą; atstovauja komunai | Pareiškus nepasitikėjimą 2/5 tarybos narių dau-gumai ir atleidžia-mas balsavus abso-liučiai daugumai tarybos narių | Skiria pats meras |
| 5 | Kipras | Renkamas tarybos rinkimų dieną, meru tampa daugiausiai balsų surinkęs kandidatas | Yra tarybos narys | Yra vykdomoji valdžia; šaukia tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, taip pat pirmininkauja kai kurių komitetų posėdžiams | Atsistatydinus; nesant darbe virš 3 mėn. be pateisinamos priežasties; neatsisakius kito darbo, kuris nesuderinamas su mero pareigomis ir kt. | Nėra duomenų |
| 6 | Lenkija | Dviejų turų mažoritarinė sistema - reikia surinkti daugiau kaip pusę balsa-vusiųjų balsų, nesurinkus - rengiamas II turas | Nėra tarybos narys | Yra vykdomoji valdžia; rengia tarybos sprendimų projektus, o priėmus - juos įgyvendina; atlieka kitas pareigas | Atšaukiamas surengus vietinį referendumą | Skiria pats meras (vaitas, burmist-ras, miesto preziden-tas) |
| 7 | Portugalija | Savivaldybės rūmai ren-kami tiesiogiai, o jų va-dovu (meru) tampa daugiausiai balsų per rinkimus laimėjusio sąrašo lyderis | Yra savi-valdybės asamblė-jos narys | Vykdomoji valdžia; įgyvendina asamb-lėjos sprendimus | Nėra duomenų | Nėra duomenų |
| 8 | Rumunija | Nėra duomenų | Nėra tarybos narys | Yra vietos administ-racijos vadovas; tarybos posėdžiuose turi teisę pareikšti nuomonę; užtikrina tarybos sprendimų įgyven-dinimą | Atšaukiamas surengus vietinį referendumą; atsistatydinus; daugiau kaip 6 mėn. nevykdant pareigų ir kt. | Būsimasis vicemeras išrenka-mas tary-bos nariu, bet, išrin-kus vice-meru, ne-tenka mandato |
| 9 | Slovėnija | Reikia surinkti daugiau kaip pusę balsavusiųjų balsų, nesurinkus - ren-giamas II turas; jei ir II ture surenkama vienodai balsų - traukiami burtai | Nėra tarybos narys | Yra vietos adminis-tracijos vadovas | Atleisti merą gali taryba ir šalies parlamentas, Vyriausybei pasiūlius dėl to, kad priima neteisėtus sprendimus. Tada pareigas eina vice-meras arba parla-mento paskirtas vadybininkas | Mero tei-kimu iš sa-vo narių tarpo ren-ka taryba |
| 10 | Vokietija | Dažniausiai taikoma sistema: išrenkamas kandidatas, I rate surinkęs daugiau kaip pusę balsų. Nesurinkus - rengiamas II turas | Nėra tarybos narys | Dažniausiai - yra administracijos vadovas; šaukia tarybos posėdžius; pirmininkauja tary-bai ir komitetams su sprendžiamojo balso teise | Dažniausiai atšaukti merą gali piliečiai. Inicijuoti atšaukimą gali dalis tarybos arba tam tikra dalis piliečių; kai kur atšaukti merą gali aukštes-nioji priežiūros institucija | Iš savo narių tarpo išsirenka taryba |
| 11 | Vengrija | Paprastoji vieno turo mažoritarinė sistema - laimi tas, kuris surenka daugiausiai balsų | Yra tarybos narys | Vykdomosios valdžios vadovas; kartu yra tarybos pirmininkas; administracijai vadovauja tarybos paskirtas notaras, pavaldus merui | Mero įgaliojimai baigiasi paleidus tarybą | Mero tei-kimu iš sa-vo narių tarpo ren-ka taryba |
Yra nemažai ES šalių, kuriose merai nėra renkami tiesiogiai: juos renka atstovaujamoji vietos valdžios institucija (taryba), kartais meras skiriamas kita tvarka. Šiose šalyse merai beveik visada yra vykdomoji valdžia. Kai kada tarybos turi savo pirmininkus, kai kada – tie patys merai organizuoja ne tik vykdomosios, bet ir atstovaujamosios valdžios veiklą (žr. 2 lentelę).
2 lentelė. Savivaldybės tarybos renkami arba kitaip skiriami merai ES šalyse
| Nr. | Valstybė | Rinkimo būdas | Santykis su taryba | Kompetencija | Pašalinimas iš pareigų | Vicemerai |
| 1 | Čekija | Renka savival-dybės taryba iš savo narių tarpo | Tarybos narys | Savivaldybės įstaigos vadovas; taip pat valdybos (sudaro meras, vicemerai, kiti nariai) vadovas; šaukia tarybos, valdybos posėdžius, jiems pirmininkauja; gali sustabdyti tarybos nutarimo įgyvendinimą | Tarybos sprendimu | Renka savi-valdybės taryba iš savo narių tarpo |
| 2 | Danija | Renka savival-dybės taryba iš savo narių tarpo | Tarybos narys | Pirmininkauja ir tarybai, ir vykdo-majai valdžiai; atsako už kasdienį administracijos darbą | Kadencijos metu negali būti atleistas iš pareigų | Renka savi-valdybės taryba iš savo narių tarpo |
| 3 | Estija | Renka savival-dybės taryba iš savo narių tarpo | Tarybos narys | Vykdomosios valdžios (vietos vyriausybės) vadovas (tarybai vadovauja pirmininkas) | Nepasitikėj-mą reiškia taryba | Visus vyk-domosios valdžios narius ren-ka taryba |
| 4 | Latvija | Renka savival-dybės taryba iš savo narių tarpo, vadinamas tary-bos pirmininku | Tarybos narys | Vadovauja tarybai. Atskiro vienasmenio ar kolegialaus vykdomosios valdžios organo nėra. Pirmininko siūlymu taryba skiria vykdomąjį direktorių, kuris nėra tarybos narys | Aplinkos ap-saugos ir re-gioninių rei-kalų minist-ro sprendi-mu | Atskiros vykdomo-sios val-džios nėra |
| 5 | Olandija | Skiriamas karališkuoju dekretu tarybai rekomendavus | Ne tarybos narys | Priklauso vykdomajai valdžiai ir jai pirmininkauja; pirmininkauja tarybai, tačiau neturi balsavimo teisės; vykdomoji valdžia skiria administra-cijos vadovą - savivaldybės sekre-torių | Karališkuoju dekretu tary-bai pareiškus nepasitikė-jimą ir reko-mendavus atleisti | Vykdomą-ją valdžią sudaro meras ir seniūnai - ne tarybos nariai |
| 6 | Prancūzija | Renka savival-dybės taryba slaptu balsa-vimu | Tarybos narys | Komunos administracijos (vykdomosios valdžios) vadovas | Duomenų nėra | Renka sa-vivaldybės taryba slaptu balsavimu |
| 7 | Suomija | Renka savival-dybės taryba absoliučia balsų dauguma | Paprastaine tary-bos na-rys, nors gali kan-didatuoti rinki-muose į tarybą | Administracijos vadovas. Taryba iš savo narių tarpo renka tarybos pirmininką ir vieną ar kelis vicepirmininkus | Taryba 2/3 balsų daugu-ma gali pa-reikšti nepa-sitikėjimą | Duomenų nėra |
| 8 | Švedija | Valdybą ir pirmininką renka taryba | Ne tarybos narys | Valdybos pirmininkas yra savivaldybės vadovas; pirmininkauja valdybai; atsako už tarybos sprendimų įgyvendinimą; personalui vadovauja konkurso tvarka skiriamas administracijos vadovas | Duomenų nėra | Duomenų nėra |
Kaip matyti iš pateiktos informacijos (žr. 1 ir 2 lenteles), iš esmės visose aptartose ES šalyse tiek tiesiogiai, tiek tarybų rinkti merai yra vykdomoji valdžia, turinti galimybes praktiškai spręsti vietos žmonių problemas. Beje, ES šalių merų (burmistrų) statusas labai artimas tam, koks buvo įtvirtintas 1994 m. Vietos savivaldos įstatyme ir kurį prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Konstitucinis Teismas.
Kita vertus, tiek tiesiogiai, tiek tarybos rinkto ar kitaip skirto ES šalies mero teisinis statusas ir galios yra labai toli nuo to, koks yra siūlomas pastaruoju metu svarstomose Savivaldybių tarybų rinkimų ir Vietos savivaldos įstatymų pataisose.
Siūlymai tiesiogiai rinkti merą Lietuvoje
Dabartinėje Lietuvoje vietos savivaldos merą slaptu balsavimu išrenka taryba, taryba gali merą ir atleisti iš pareigų. Meras nustato tarybos darbotvarkes, šaukia tarybos posėdžius, jiems pirmininkauja, koordinuoja tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo tarybos, valdybos sprendimus ir posėdžių protokolus, turi sprendžiamąjį balsą, kai dėl sprendimo tarybos narių balsai pasiskirsto po lygiai, atlieka kitas svarbias funkcijas.
Dar praeitos kadencijos Seime šimtas įvairių frakcijų (išskyrus socialdemokratus, iš kurių pasirašė tik du) narių buvo pateikę siūlymą keisti Konstitucijos 119 ir kitus straipsnius ir nustatyti, kad savivaldybių merai renkami tiesiogiai ir kad meras yra savivaldybės vykdomoji institucija, atskaitinga administracinio vieneto gyventojams ir savivaldybės tarybai.
Tuo pat metu socialdemokratai M. Petrauskienė ir A. Mitrulevičius teikė kitokią Konstitucijos 119 straipsnio pataisą, siūlančią, kad savivaldybės meras yra savivaldybės tarybos narys, jos pirmininkas ir savivaldybės vadovas.
Užbėgdami šiek tiek į priekį, atkreipsime dėmesį į tai, kad dabartinės socialdemokratų valdomos parlamentinės daugumos siūlomas modelis kaip tik ir yra paremtas tiesiogiai renkamo mero – savivaldybės tarybos vadovo koncepcija.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete (TTK) buvo surengti klausymai dėl šių siūlymų, juose dalyvavo įvairių interesų grupių atstovai ir buvo prieita nuomonės, kad tiesiogiai renkamas meras turėtų būti vykdomoji valdžia, stiprus lyderis, visa asmenine atsakomybe sprendžiantis žmonių kasdienius reikalus.
Visi klausymų dalyviai iš esmės sutiko, kad norint platesnio politinio sutarimo tam, kad būtų sėkmingai pakeista Konstitucija, pirma reikėtų parengti ir Seime patvirtinti koncepciją, kurioje atsispindėtų tiesiogiai renkamo mero statusas, įgaliojimai, rinkimo, atšaukimo iš pareigų, kito mero vietoj atstatydinto rinkimo modelis, pateikti siūlymai ne tik kaip pakeisti Konstituciją, bet ir kitus įstatymus (Vietos savivaldos, Savivaldybių tarybų rinkimų ir kiti).
TTK pasiūlė Seimo Valdybai sudaryti darbo grupę tokiai koncepcijai parengti, kuri, tokią koncepciją patvirtinus, parengtų ir reikalingų teisės aktų projektus.
Deja, darbo grupė nuėjo visai kitu keliu.
Šioje vietoje norėčiau priminti nuomones, išsakytas Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos organizuojamoje Vasaros akademijoje Pakruojo dvare po to, kai praeitos kadencijos Seime Konstitucijos keitimai dėl tiesioginių merų rinkimų nebuvo sėkmingi. Čia kalbėjo ir Seimo narė M. Petrauskienė, ir Savivaldybių asociacijos direktorė R. Žakaitienė, kiti pranešėjai. Įsiminė R. Žakaitienės nuogąstavimai, kad tiesioginiai mero rinkimai gali užkirsti kelią efektyviam darbui. „Savivaldybės meru gali būti išrinktas visiškai priešingos partijos atstovas arba jokiai partijai nepriklausantis asmuo, o jeigu savivaldybės tarybos daugumą sudarytų oponuojanti politinė jėga, tuomet situacija ne tik nepalengvėtų, bet ir komplikuotųsi ir apsunkintų darbą. Todėl teikiant tiesioginių mero rinkimų modelį, reiktų numatyti visus galimus saugiklius užtikrinti stabiliai sistemos veiklai“, – vertino ji.
Su tuo negalima nesutikti. Koncepcijos patvirtinimas ir įteisinimas atitinkamuose įstatymuose būtų nuoseklus ir efektyvus savivaldos institucijų modelio pertvarkymas ir priartinimas prie kitose ES šalyse veikiančios vietos savivaldos sistemos.
Kokį merą turėsime po naujų vietos savivaldos rinkimų
Teisingumo ministerijos užsakymu 2014 m. vasarį atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad už tiesioginius merų rinkimus pasisako 76 proc. Lietuvos gyventojų, 8 proc. buvo prieš, o 16 proc. nuomonės neturėjo.
Ko gi tikisi gyventojai iš tiesiogiai išrinktų merų? 42 proc. respondentų pažymėjo, kad tokie rinkimai padidins miestų ir rajonų vadovų atsakomybę prieš rinkėjus, 23 proc. apklaustųjų mano, kad merus pradėjus rinkti tiesiogiai sumažės užkulisinių partijų susitarimų formuojant vietinę valdžią, 16 proc. respondentų nuomone tiesioginių merų rinkimų atveju miestų ir rajonų vadovai turėtų daugiau galių, todėl sėkmingiau spręstų gyventojų problemas, 12 proc. mano, kad pagerėtų miestų ir rajonų valdžios darbo kokybė, dar 6 proc. įsitikinę, kad vietose atsirastų daugiau demokratijos.
Ar toks meras, kokį dabartinė valdančioji dauguma siūlo rinkti 2015 m. vietos savivaldos rinkimuose, atitiks minėtus žmonių lūkesčius? Tam nematytume jokie realių prielaidų.
Visų pirma, meras bus tas pats vietos savivaldybės tarybos vadovas, koks yra iki šiol, tik išrinktas tiesiogiai. Kas tarybos darbe pasikeis? Politologai tiesioginių mero rinkimų naudą vertina skeptiškai, o ypač didesnių galių suteikimą merams, nes jau dabar yra savivaldybių, kur merai jaučiasi tarsi kunigaikščiai, tad dar labiau padidinus jų galias, tokių kunigaikštysčių tik daugėtų. Tiesiogiai išrinktas meras kaip ir iki šiol pirmininkaus tarybos posėdžiams, toliau nurodinės administracijos direktoriui, kaip leisti savivaldybės biudžeto lėšas, neprisiimdamas už tai jokios atsakomybės – juk vykdomoji valdžia išlieka administracijos direktorius, – ir panašiai.
Antra, kokias papildomas galias įgaus savivaldybės tarybos pirmininkas, pavadintas tiesiogiai išrinktu meru?
Mero įgaliojimai išdėstyti Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnyje. Paminėsime čia įrašytas papildomas mero funkcijas, kurios, matyt, turėtų pateisinti tų 76 procentų Lietuvos gyventojų, svajojančių apie stiprų ir rūpestingą tiesiogiai išrinktą merą, lūkesčius:
pats nustato vicemerų veiklos sritis (anksčiau tą darė taryba);
teikia tarybai siūlymus dėl sekretoriato pareigybių skaičiaus nustatymo;
teikia komitetams, išskyrus Kontrolės komitetą, komitetų pirmininkų ir pavaduotojų kandidatūras;
tvirtina gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymą (sugrupavimą) į seniūnaitijas savivaldybės administracijos direktoriaus teikimu;
skiria į pareigas ir atleidžia iš jų savivaldybės biudžetinių įstaigų, išskyrus savivaldybės švietimo, vadovus;
skiria į pareigas ir atleidžia iš jų savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), išskyrus švietimo įstaigas, vadovus;
atkuria savivaldybės valdomo išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teises religinėms bendrijoms ir bendruomenėms;
išduoda leidimus naudoti žūklės plotus vandens telkiniuose, tvirtina žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos žuvininkystės vandens telkiniuose priemonių planus teisės aktų nustatyta tvarka;
keičia pagrindinės žemės naudojimo paskirtį ir būdą teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka;
suteikia patalpas Seimo nariams pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą;
skelbia vietos gyventojų apklausą.
Štai ir viskas. Jeigu to tikėjosi Lietuvos žmonės, jie tą ir gaus. Jei ne – be jokios abejonės, to paties paklausime lygiai po metų po to, kai pradės dirbti tiesiogiai išrinkti merai, tai yra, 2016 m. pavasarį.