Virusu aš pavadinčiau betikslę emigraciją, kurios tikslas ir yra emigruoti. Emigruoti, neturint jokio tikslo, vien dėl to, kad pusė tavo kaimo gyvena užsienyje, ar dėl to, kad beveik visi klasiokai į klasės susitikimą atskrenda iš Londono ir Dublino.
Ko gero kas penktas dešimtokas jau žino, ką veiks pabaigęs mokyklą. Manau, jauniems žmonėms visiškai nesunku apsispręsti, ką veikti sulaukus darbingo amžiaus. Vienoje pusėje aplink tave niurzgantys žmonės, televizijose verkiantys inteligentai, dejuojančios bobutės. Kitoje pusėje - naujais treningais, sportbačiais ir sidabrinėmis grandinėlėmis pasipuošę, visada linksmi ir visada „ant alaus“ turintys, namuose atostogaujantis emigrantai. Taigi to kvailo pavydo vedami vis daugiau ir daugiau žmoniu išvažiuoja.
Kad ir kaip būtų skaudu pripažinti, bet tiesa yra ta, kad daugelis emigrantų dirba pačius sunkiausius ir blogiausiai apmokamus darbus. O senas mitas, kad lietuvius gerbia už jų darbštumą, yra tik mitas. Gyvenimas name, kuriame gyvena dar dvi ar trys šeimos, ilgos darbo valandos, negarantuotas darbas, kalbos barjeras, diskriminacija, pinigų trūkumas, kasdieninis girtuokliavimas... Tai yra išsvajotos emigracijos kasdienybė
Sunkiu darbu uždirbti pinigai keliauja į kazino aparatus, alkoholio bei tabako gamintojų sąskaitas. Reikia pripažinti, kad toli gražu ne visi, bet daugelis emigrantų taip ir gyvena.
Keistai atrodo tas lietuviškas „gero gyvenimo“ receptas. Atrodo, visi taip norėjo išvažiuoti ir užsidirbti pinigų, kad per tą norą užmirši sugalvoti, kam jiems tų pinigų reikia. Taip ir gyvena be tikslo - gyvenimo tikslas „emigruoti“ įvykdytas, o toliau, kaip sakoma, kaip Dievas duos. O Dievas, vienoje vietoje trypiantiems dažniausiai nieko ir neduoda.
Manau, laikas būtų pradėti rūpintis augančiomis kartomis. Laikas pradėti mokyti mokinius planuoti savo ateitį, užsibrėžti tikslus, jų siekti, galų gale svajoti ir siekti savo svajonių. Tik tokiu būdu emigracijos virusas pradės mažėti, juk užsiėmę žmonės mažiau dairosi, ką kaimynas veikia. Taip ir jaunuoliai, tikslingai siekdami užsibrėžto tikslo, mažiau dėmesio atkreips į „laimingus“ emigrantų veidus ir jų sunkiai uždirbtus „lengvus pinigus“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: