Rytietiškos provokacijos
Kylant įtampai Ukrainoje dalis tautos susiskaldė. Vieni (sakyčiau, didžioji tautos dalis) palaikė Ukrainą, jos Maidano perversmą, korumpuoto rėžimo nuvertimą. Tuomet labai stipriai pradėjo veikti Rusijos propagandiniai įrankiai. Pirmoji banga - per televizijas, antroji - per socialinius tinklus. Mūsų tautoje, bent dalyje jos, buvo sukelta abejonė, ar teisėtas yra valdžios nuvertimas toje šalyje. Dar vėliau, jau sukėlus abejonę, buvo pratęsta mintis, kad Kryme rusai yra puolami fašistuojančių ukrainiečių ir Rusija keliauja gelbėti savo tautiečių.
Kas tuomet pradėjo darytis pas mus? Netikėtai socialiniuose tinkluose pradėjo daugėti į draugus besiprašančių naujų draugų rusų, atsirado rekomenduojami puslapiai „Litva suka smešnaja“ ir t.t. Jeigu tai profesionaliai parengtas darbas – tai jis tikrai pajudėjo ir pavyko. Diskutuojančiųjų retorika aštrėjo, prasidėjo vis dažnesni įžeidimai, patyčios. Vis dažniau apeliuojama į tai, kad mūsų valdžia nuskurdino mus ir, kad reikia pakeisti tuos „vagis“ – reikia lietuviško Maidano (labiausiai stebina tai, kad neretas „Facebook“ draugas, pasisakęs apie Maidano neteisėtumą, siūlė čia surengti tokį, kaip ir pripažindamas, kad Ukrainoje teisėtai buvo nuversta ypatingai korumpuota valdžia).
Mirgant sienų įrašams apie tai, kaip mus į savo tautos susinaikinimą traukia dabartinė valdžia ir Europos Sąjungos šalininkai, mes buvome raginami mąstyti ir žiūrėti tiesai į akis (iki šiol vis dar mėginu suvokti tos „tiesos“ apimtis – nuo Ukrainos „tikrųjų gelbėtojų“ Kryme iki SSRS tvarkos). Visi aktyviai socialiniuose tinkluose būnantys žmonės galėjo pajusti tą rytietišką gūsį, užnešusį miglos pluoštą. Ir čia prasidėjo....
Kas kaip moka, tas taip diskutuoja
Tikriausiai priklausomai nuo kiekvieno asmens išsilavinimo, iškalbingumo lygio, pasaulėžiūros ir pagarbos žmogui jausmo buvo pasirenkami įvairūs variantai. Vieni tiesiog ignoravo bet kokias politines – propagandines žinutes, kiti pašalino nepageidaujamus asmenis ir grupes iš savo akiračio, treti mėgino diskutuoti, na, o ketvirti išsiruošė į karą. Į XXI a. socialinių tinklų karą.
Supratę, kad vyksta tikrieji mini socialinių diskusijų mūšiai, žinomesni žmonės taip pat pradėjo reikštis. Kiekvienas pagal savo išprusimo lygį – kas surinko antilietuviškų grupių sąrašą ir jį paviešino bei paragino draugus paviešinti, kas stengėsi argumentuotai diskutuoti tų pačių priešininkų sienose, kas ragino nepasiduoti provokacijoms ir ignoruoti, o kas pasidavė ir pradėjo agitacinį karą pavadinimu „Kas ne su mumis, tas jau prieš mus“. Ir, mano kuklia nuomone, tai ir yra priešininko karo laimėjimas.
Lietuviškos provokacijos
Kuomet Lietuvos politikai pradėjo skirstyti Lietuvos žmones į gerus ir blogus, tuomet ir prasidėjo priešprieša. O viskas yra labai paprasta – pasirodo, tu, žmogau, savaime palaikai agresorių, jeigu nori referendumo dėl žemės pardavimo, dėl euro įvedimo... Et, po velniais, nori referendumo ir tu jau esi agresoriaus šalininkas. Tu automatiškai palaikai agresorių, jeigu nepritari, kad Lietuvoje yra tik viena kandidatė, tinkama būti prezidente – visi kiti gi vienaip ar kitaip yra agresoriaus statytiniai.
Tu tampi agresoriaus šalininku, jeigu neišreiški palaikančios pozicijos televizijos kanalų draudimui – idant tik ribojimais mes galime kažką pakeisti Lietuvoje. Jeigu tu kažkurioje vietoje sukritikavai viešą džiaugsmą dėl smurtinės mirties – tu vėl esi „koloradininkas“. Jeigu nepritari siūlymui atkurti privalomąją karo tarnybą ir nenubėgi viešųjų ryšių tikslais į savanorius – tu vėl tampi valstybės priešu.
Tokiu būdu mes pasilikome su alternatyvomis - arba tu esi toks, kaip mes tau sakome, arba agresoriaus šalininkas. Kuomet iš šalies politikų žinią perėmė tauta, argumentai ir retorika dar sugriežtėjo. Pradėjome nekęsti tautų savoje šalyje, pradėjome prasivardžiuoti, net nemėgindami suprasti ir įsiklausyti į kitą nuomonę, pradėjome diskusijas su ultimatumais „arba...arba....“.
Kiekvienoje draugų grupėje pradeda ryškėti fanatai – arba ultrakairieji arba ultradešinieji. Jeigu mėgini būti objektyvus, lieki apšauktas tiek vienų, tiek ir kitų bestuburiu, asilu, neišmanėliu, nelojaliu pienburniu. Kažkaip jaučiuosi taip lyg mes patys būtume mini agresoriai savo šalyje prieš mus pačius... Ir aš čia ne tik apie agresoriaus šalininkus, jeigu ką.
Retorinis klausimas
Visuomet galime pasakyti - laikas parodys. Kas buvo teisus - laikas parodys. Kaip reikėjo daryti - laikas parodys. Tai mano klausimas būtų toks: ar laikas parodys, ir tie, kurie visus kitaip galvojančius sulygina su žemėmis, prisiims atsakomybę, kad jie yra atsakingi už žmonių susiskaldymą lygiai taip pat, kaip ir išorinis agresorius, nes pasidavė agresoriaus provokacijoms patys pirmieji?
Mano pozicija
Norėjau pasidalinti ir savo nuostatomis kai kuriais klausimais:
a) Palaikiau Ukrainos vientisumą ir vertinu Rusijos veiksmus kaip karo veiksmus;
b) Pasisakau, kad referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams ribojimo turi vykti (ir, manau, turėjo vykti gegužės 25 dieną, taupant biudžeto lėšas);
c) Nebalsuosiu per referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams ribojimo;
d) Palaikau Lietuvos siekį įsivesti Eurą nuo 2015-ųjų;
e) Kitaip manančiųjų nevadinu nepagarbiais žodžiais ir dėl to nelaikau jų tautos priešais.
Bet svarbiausia ir labiausiai norėčiau akcentuoti, kad raginu visus, ypatingai viešus asmenis, susilaikyti ir pagalvoti apie savo žodžius, prieš juos išsakant viešai. Vieni mes esame labiau kairieji, kiti - labiau dešinieji, vieni pritariame didesnėms laisvėms, kiti - mažesnėms, tačiau kuo dažniau vieši asmenys įžeidžiamai pasisakys apie oponentus, visus kitaminčius prilygins priešams, tuo daugiau tokios retorikos perims ir paprasti piliečiai. Kuomet mes skaitome komentarus žiniasklaidoje po straipsniais, kartais nugara pagaugais nueina, bet, pagalvoji, kokį pavyzdį mes matome?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!