Gyvenimas ir meilės dramos miestelyje, kur laisvai vaikšto nuteistieji

Pravieniškės – į lankytinų objektų sąrašą neįtraukta, bet išskirtinė vieta: prie didžiulių kalėjimo korpusų šliejasi daugiabučiai ir vietinių daržai, po miestelį laisvai vaikštinėja nuteistieji. Sutikti puse lūpų užsimena apie meilės dramas.

Ilgai ieškoti pavyzdžių netenka. Judėdami pagrindine gatve stebime romantišką vaizdelį – prie daugiabučio stovi žmogus iš „zonos“ ir užvertęs galvą linksmai šnekučiuojasi su viršutiniame aukšte gėles laistančia mergina.

Vietiniai pasakojo prisižiūrintys „zonos” svečių, jaudinančių pasimatymų, net meilės trikampių ar keturkampių su ne visada sklandžia baigtimi.

Žinia apie pabėgimus iš „zonos“ taip pat iš karto apskrieja miestelį. „Anksčiau ir kareiviai bėglių ieškodavo – buvo čia garnizonas. O dabar savo pajėgomis apsauga verčiasi. Vietiniai taip pat po truputį dirba zonoje, bet ne taip masiškai, kaip anksčiau, kai baldus gamindavo arba odinius balnus. Prieš krizę kalėjime veikusiose įmonėse darbo rasdavo ne tik nuteistieji, bet ir paprasti Pravieniškių gyventojai“, - DELFI pasakojo sutikta ponia Marija.

Kalėjimas apaugo daugiabučiais

Nuo autostrados Vilniaus-Kaunas pasukę Pravieniškių kryptimi, pirmiausiai pravažiavome Pravieniškes I.

Pasak vietinės moters, antrosios Pravieniškėse iš pradžių buvo vien tik kalėjimas. Vėliau pradėti statyti daugiabučiai, kuriuose kūrėsi kalėjimo darbuotojai su šeimomis, dygo individualūs namai.

„Per kelis dešimtmečius antrosios Pravieniškės tapo pagrindiniu miesteliu. Veikia vaikų darželis, pagrindinė mokykla, kurią baigę vaikai toliau mokosi Rumšiškių mokykloje, esančioje kitapus autostrados, už 7 kilometrų”, - pasakojo nuo 1969 metų Pravieniškėse gyvenanti Marija. Čia atvyko pagal paskyrimą, gavo butą ir pasliko.

„Kai atvažiavome, kalėjimai jau buvo. Tačiau dėl to Pravieniškės tikrai nėra mažiau saugus miestelis už kitus. Ramu, tylu. Kiek atsimenu, kaliniai niekada nieko blogo mums nėra pridarę – jeigu ir vyksta kokie negerumai, tai jau ten, už uždarų durų“, - sakė DELFI pašnekovė.

Pravieniškėse poniai Marijai patinka dėl to, kad čia ramu, saugu: „Jei ne kalėjimas, galėtum sakyti kurortas“.

Po krizės likusi viena valgykla

Už nesunkius nusikaltimus – auto įvykius, alimentų nemokėjimą ir kitus – nuteisti žmonės gali laisvai vaikščioti po Pravieniškes, dalis darbo gauna miestelio lentpjūvėje, tačiau dauguma vyksta dirbti į Kauną. Vakare nustatytu metu privalo būti kolonijoje.

Laisvu metu eina į parduotuvėles, kurių miestelyje yra kelios, susitinka su pažįstamais, susigalvoja kitų veiklų.

Pasisukioję po miestelį, pakraštyje randame valgyklą. Kaip vėliau paaiškėjo – ji vienintelė likusi po krizės. Anksčiau dar buvo baras, kavinė, tačiau taip ir neatsigavo, kaip ir sovietmečiu Pravieniškėse veikęs kino teatras.

Atvirosios kolonijos pastate įsikūrusios valgyklos darbo valandos pasibaigę, tačiau vis viena įsiprašome į vidų ir netgi gauname pavalgyti. Patiekalai ir kainos – vertos išsukti iš autostrados: šaltibarščiai su bulvėmis – trys litai, karbonadas su padažu, bulvių koše ir daug daržovių – 6 litai.

„Kviečiam, per pietus atvažiuokit“, - juokėsi valgyklos vedėja Rūta Šidlauskienė. Pasak jos, vietiniai valgykloje kartais užsako gedulingus pietus, bet dažniau švenčia gimtadienius, kitas šeimos šventes. Nuteistieji nėra dažni klientai. „Visa, ko reikia, pas save turi. Kalėjimas, kaip miestas mieste“, - paaiškina virtuvės darbuotoja.

Priešinasi kalėjimo plėtrai

Gatvėse kalbinti žmonės nepeikė kalėjimo kaimynystės, tačiau nebuvo nė vieno, kuris pritartų planuojamai Pravieniškių plėtrai.

„Pradėjome priešintis planams visus nuteistuosius pas mus perkelti iš Vilniaus. Net sakoma, kad čia sukels visus kalėjimus. Žinoma, mūsų nuomonės niekas neklaus, kaip norės, taip padarys, bet mes – prieš“, - karščiavosi vietinė gyventoja.

Tačiau ar tai vien blogis? Gal kaip tik gerai, vietiniams padaugės darbo vietų. Nenorėjusi savo vardo minėti moteris tik numojo ranka: „Ne dėl savęs išgyvenu, o dėl vaikų saugumo, nes kaliniai yra kaliniai“.

„Jie visur eina, visko prašo, prasideda su narkotikais, nori vaikučius į tai įtraukti. Tokie dalykai jau vyksta, o kas būtų, jei visus kalėjimus į Pravieniškes sukeltų? Tokių dalykų visi bijo ir savo vaikus saugo“, - antrino taip pat nenorėjusi fotografuotis ir savo vardo minėti Pravieniškių gyventoja.

Tačiau labiausiai kalbinti gyventojai skundėsi sprendimu uždaryti vietinį medicinos punktą: dėl menko nieko dabar reikia važiuoti iki Rumšiškių.

„Mums ta reforma, kai uždarinėja medicinos punktus, nepatinka. Atrodo, Rumšiškės netoli, tačiau neįgaliems, sunkiai sergantiems senukams 7 kilometrai yra labai didelis atstumas. Ne visi turi mašinas, ne visi gali nueiti, o važiuoti mikroautobusu – brangu“, - pasidejavo sutikti žmonės.