O kai dar įsikali į galvą, kad „Rusija kažko neleis“ (šiuo atveju Ukrainos judėjimo Europos Sąjungos link), viskas iš tiesų atrodo labai dramatiškai – Ukrainos revoliucija gali virsti jos suskaldymu!
Bet pažvelkime šiek tiek blaiviau – paanalizuokime padėtį be išankstinių nuostatų ir susikurtų klišių. Kad būtų dar objektyviau, pateiksiu net ne savo, o vieno Ukrainos ekspertų nuomonę. „Ukrainos skilimo rizika – minimali“, - teigia Goršenino instituto prezidentas Vadymas Omelčenka.
O dabar pabandykime paanalizuoti, kas leidžia taip teigti.
Pirmiausia, bent jau kol kas nėra jokių ženklų, kad Rusija iš tiesų aktyviai kurstytų separatistines nuotaikas - nei Rytų Ukrainoje, nei Kryme.
Tikriausiai paklausite, kas tuomet jas kursto? Kursto tie, kas tai darė visuomet – gerokai anksčiau negu kas nors buvo net pagalvojęs apie dabartinę revoliuciją Ukrainoje, o juo labiau jos pergalę. Ukrainos Rytuose tai – Charkovo kunigaikštukai Michailas Dobkinas su Genadijumi Kernesu, Kryme – vietos politiniai veikėjai siekiantys savo tikslų.
Be to, reikia turėti galvoje, kad pastarojo meto neramumai Kryme natūraliai kyla iš apačios. Mat absoliuti autonomijos gyventojų dauguma – rusai, neturintys jokios ukrainietiškos tapatybės. Tai – esminis skirtumas, tarkim nuo Rytų Ukrainos, kurios gyventojai, net jei kalba tik rusiškai, vis tiek laiko save ukrainiečiais ir jų ukrainietiška tapatybė – tikrai stipri.
O dabar pabandykime įsivaizduoti, kas vyksta tokių žmonių, kurie, beje, informaciją iš esmės irgi gauna tik iš Rusijos televizijų ir kitų šios šalies arba vietos informacijos šaltinių, galvose. Juk įvaizdis, kurį apie Ukrainos revoliuciją nuolat kūrė Rusijos televizijos yra vienareikšmiškas – tai fašistų ir banditų siautėjimas, keliantis grėsmę visiems aplinkui.
Ar tuomet nuostabu, kad kurstyti separatistines nuotaikas Kryme iš tiesų lengva? Sakyčiau, jog nuostabiau, kad protestuojančių prieš Ukrainos skaldymą Kryme yra net daugiau negu tokio skaldymo rėmėjų gatvėse. Ir tai iš esmės rodo, kad būtent Rusija tikrai neįsitraukė į separatizmo kurstymą, nes Kremliaus galimybės regione – neabejotinai didelės. Netgi drįsčiau teigti, kad Kremlius galėtų pasiekti Krymo atsiskyrimo, jei iš tiesų to norėtų ir būtų pasiryžęs už tai sumokėti – tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme.
Tad grįškime prie klausimo, ar tikrai Rusija nori Ukrainos suskaldymo, o ypač – Krymo atsiskyrimo.
Pirmiausia pabandykime išsiaiškinti, kas dabar įvyko tokio, kad Kremlius staiga imtųsi kažko, ko nesiėmė, tarkim, prieš mėnesį.
Revoliucija? O kodėl Rusijai, žvelgiant į jos tikruosius interesus, o ne retoriką ir informacinius karus, turinčius visai kitus tikslus, turėtų būti taip skaudu ir svarbu, kad nuo valdžios Ukrainoje patrauktas prezidentas Viktoras Janukovyčius?
Jei pamiršime mitus apie tai, kad V. Janukovyčius – „prorusiškas“ Ukrainos prezidentas, kurie, beje, pastaraisiais metais šiek tiek išsisklaidė, pamatysime, kad nieko dramatiško Rusijai tikrai neįvyko. Ši šalis Ukrainoje turi daug daugiau ir net galbūt patikimesnių įtakos svertų negu V. Janukovyčius. Tarkim, dabar ne vienas rimtesnis tiek pačios Ukrainos, tiek ir Vakarų ekspertas jau pastebėjo, kad šiuo metu Kremliaus strategijos Ukrainoje tikslas, ko gero, turėtų būti Julijos Tymošenko sugrąžinimas į valdžią. Butent su šia politike Rusijai bendradarbiauti sekėsi net geriau negu su V.Janukovyčiumi.
Ir, koks sutapimas, jei pasitvirtins tai, kas dabar prasprūsta į viešumą apie būsimos Vyriausybės formavimą, būtent J. Tymošenko šalininkai ir bendražygiai gali labiausiai įsitvirtinti Ukrainos valdžioje.
Neabejotina, kad Kremlius turi ir „planą B“, o gal net „planą C“. Neabejotina, kad jis bandys megzti ryšius su bet kokia nauja Ukrainos valdžia. O separatizmo kurstymas, nekalbant jau apie kokį nors realų Krymo bandymą atsiskirti, reikštų, kad Rusija ne tik atriektų dalį (pakankamai nežymią) Ukrainos, bet ir ilgiems metams prarastų ją visą (likusią dalį) kaip partnerę, o tuo pačiu galėtų laidoti ir savo interesus joje. Ar Rusijai tai tikrai naudinga?
Rimtesnis argumentas galėtų būti Rusijos noras sustabdyti Ukrainos suartėjimą su Europos Sąjunga, kuris reikštų kone nuosprendį Vladimiro Putino kuriamai Muitų sąjungai. Tačiau ar opozicijos atėjimas į valdžią tikrai garantuoja šį suartėjimą, o svarbiausia – reformas, kurios realiai, o ne šūkiais priartintų Ukrainą prie ES, o tuo pačiu nutolintų nuo Rusijos?
Tiesa, Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES naujoji Ukrainos valdžia neabejotinai pasirašys. Ir gana greitai. Bet kas toliau? Juk jas reikės dar įgyvendinti. O mes galime prisiminti, kad J. Tymošenko (ir ne tik ji – koncentruotis į vieną asmenį apskritai yra didelė klaida) Ukrainos valdžioje jau buvo. Buvo ir garsi „proeuropietiška“ retorika. Bet, paradoksas, V. Janukovyčiaus valdymo metais Ukrainos „eurointegracija“ iki pat Vilniaus viršūnių susitikimo vyko gerokai greičiau ir nuosekliau.
Taigi, Rusija dabar, ko gero, labiau susiteks į įtakos būsimai Ukrainos valdžiai darymą, o ne į patį Asociacijos sutarties pasirašymo faktą. Jau anksčiau ne kartą esu rašęs ir kalbėjęs, kad ir V. Janukovyčiaus sprendimas nepasirašyti sutarties su ES Vilniuje, mano įsitikinimu, buvo jo paties sprendimas, o ne V. Putino spaudimo rezultatas.
Bet grįžkime prie to, ar tikrai Rusijai naudingas būtų bandymas atskirti Krymą nuo Ukrainos. O vertinant tai, kažin, ar vienareikšmiškai galima būtų atsakyti ir į klausimą, ar Rusijai apskritai naudingas staiga galintis atsirasti „karštas taškas“ (o realaus Krymo bandymo atsiskirti atveju įmanomas net ginkluotas konfliktas) jo pačios pašonėje.
Ko gero, vienareikšmiškai galima atsakyti į dar vieną klausimą: Rusijai tikrai nenaudingas separatizmo precedento kūrimas jos pačios pašonėje. Juk separatistinių tendencijų niekuomet netrūko pačioje Rusijoje. Dabar, tiesa, V. Putino režimas jas gerokai apmalšino, bet teigti, kad neliko net rusenančių židinių tikrai nebūtų tikslu.
Nors buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis viešai teigia ir kitaip, Krymo atvejis kažin, ar galėtų būti lyginamas su tariamos Pietų Osetijos ar Abchazijos nepriklausomybės pripažinimu. Nes per karą su Gruzija šių teritorijų V. Putino režimas neatplėšė, o tik „apgynė „de fakto“ situaciją“ nuo Gruzijos bandymo jėga susigrąžinti „okupuotas terotorijas“.
Žinoma, jei Kremlius nuspręstų į visa tai nusispjauti arba manytų, kad kažkokie kiti jo interesai nusveria galimas grėsmes, sustabdyti Rusijos kurstomą separatizmą Kryme būtų tikrai sunku. Bet kol kas, kaip minėjau, tokių požymių nematau.
Jau girdžiu klausimą, kaip tuomet vertinti pranešimus apie Rusijos karių judėjimą Kryme, šarvuočius Sevastopolio gatvėse ir galiausiai netikėtą žinią apie nepaprastąją Rusijos armijos parengtį regionuose šalia Ukrainos sienos.
Vertinti galima įvairiai – pirmiausia, kaip spaudimo priemonę būsimai Ukrainos valdžiai. Bet spaudimas ir realūs veiksmai siekiant realaus Krymo atsiskyrimo – skirtingi dalykai. Be to, vis dar sklinda gandai, kad V. Janukovyčius tebėra būtent Sevastopolyje, todėl įvykiai ten gali būti susiję su pasirengimu pasipriešinti bet kokiems naujosios Ukrainos valdžios bandymams jį suimti. Galbūt ne veltui viešai paskelbta, kad šie bandymai nutraukiami, nes „padėtis Kryme ir Sevastopolyje svarbesnė už V. Janukovyčiaus likimą“. O Rusijai V. Janukovyčius galbūt gali tapti net naudingesni negu buvo.
Be to, kitaip negu dažniausiai manoma, kol neprasidėjo tikrai dramatiški įvykiai, prieštaraujantys V. Putino ir viso Rusijos režimo interesams, savo žaidimus Sevastopolyje gali bandyti žaisti ir paskiri Rusijos admirolai – nebūtinai vykdydami kokį nors Kremliaus įsakymą.
Taigi, tikėtis, kad Kryme viskas labai greitai nurims galbūt ir nėra pagrindo, tačiau baigti norėčiau iš esmės tuo, kuo ir pradėjau: Ukrainos suskaldymo rizika egzistuoja, bet ji - minimali.